Rankraščių rinkiniai – fondai nuo 51 iki 100

F51 Šneideris-Diemedis Stasys

Stasys Šneideris tremtyje. Ust Omčiugas (Magadano sr., Rusija). PAVB F51-57
Stasys Šneideris tremtyje. Ust Omčiugas (Magadano sr., Rusija). PAVB F51-57

97 saug. vnt., chronologinės ribos 1932–2003 m.

Pedagogas, poetas, dramaturgas Stasys Šneideris-Diemedis gimė 1918 m. gegužės 3 d. Varšaukos vs. (Panevėžio r.). Mokėsi Maženių pradžios mokykloje (Panevėžio r.), Panevėžio valstybinėje gimnazijoje (dabar Juozo Balčikonio gimnazija). Dalyvavo moksleivių literatų būrelio „Meno kuopa“ veikloje, buvo aktyvus ateitininkas. 1940 m. baigė Ukmergės mokytojų seminariją. 1940–1945 m. mokytojavo Įstricos, Karsakiškio pradžios mokyklose (Panevėžio r.). 1945 m. įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultetą. Pajutęs, kad juo domisi saugumas, persikėlė į Kauną ir tęsė studijas Kauno Vytauto Didžiojo universitete. 1946 m. buvo suimtas ir ištremtas į Magadano sritį (Rusija). 1953 m. paleistas be teisės kur nors išvažiuoti. Gyveno Ust Omčiuge (Magadano sr.). Vėliau persikėlė į Daugpilį (Latvija). 1978 m. grįžo į Lietuvą. 1981 m. apsigyveno Subačiuje (Kupiškio r.).

S. Šneiderio-Diemedžio eilėraščiai, apsakymai spausdinti „Išlaisvintame panevėžietyje“, „Jaunojoje Lietuvoje“, „Panevėžio garse“, „Panevėžio apygardos balse“ ir kt. Didesnė kūrybos dalis liko rankraščiuose.

Mirė S. Šneideris-Diemedis 1987 m. gegužės 5 d. Subačiuje. Palaidotas Šilaičių kapinėse (Panevėžio r.)

Fondo sudėtis

Biografinė medžiaga: S. Šneiderio gimimo pažymėjimas, Panevėžio valstybinės berniukų gimnazijos mokinio Stasio Šneiderio mokinio liudijimas Nr. 1308, Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakulteto Filologijos skyriaus studento Stasio Šneiderio asmens liudijimas Nr. 4405, Jono Šneiderio (S. Šneiderio tėvo) mirties metrikų nuorašas ir kt. dokumentai.

Kūrybinės veiklos dokumentai: S. Šneiderio-Diemedžio eilėraščių, poemų, apsakymų ir dramų rankraščiai.

Korespondencija: S. Šneiderio laiškai artimiesiems iš tremties, eiliuoti šventiniai sveikinimai įvairiems asmenims: Lietuvos operos ir baleto teatro solistui Jonui Stasiūnui, mokytojai ir buvusiai bendramokslei Bronislavai Cedronaitei-Vyčienei, mokytojui Jonui Motiekaičiui ir kt.

Kitų asmenų dokumentai: dukros Jūratės Šneiderytės-Degutienės atsiminimai apie tėvą, Bibliotekos darbuotojos Stasės Mikeliūnienės laiškai poeto žmonai Janinai Steiblytei-Šneiderienei, S. Mikeliūnienės parengta S. Šneiderio-Diemedžio gyvenimo ir kūrybos apžvalga ir kt.

Nuotraukos: S. Šneiderio-Diemedžio portretinės, šeimos ir kitos nuotraukos įvairiais gyvenimo laikotarpiais.

Plačiau apie S. Šneiderį-Diemedį portale „Panevėžio kraštas virtualiai“ rubrikoje „Virtualios parodos“.

Dalis S. Šneiderio-Diemedžio fondo F51 dokumentų publikuojami portale www.epaveldas.lt

 

F52 Jonuška Vincas

13 saug. vnt., chronologinės ribos 1914–1995 m.

Vincas Jonuška
Vincas Jonuška. 1919 m. PAVB F52-6

Lietuvos kariuomenės karininkas, Nepriklausomybės kovų savanoris, pedagogas, spaudos darbuotojas Vincas Jonuška gimė 1895 m. vasario 3 d. Panevėžyje. 1907–1914 m. mokėsi Panevėžio realinėje mokykloje. Redagavo moksleivių laikraštėlį „Aušrelė“, su Baliu Sruoga leido laikraštėlį „Pavieniui menki – drauge galingi“. 1914 m. įstojo į Petrapilio (dab. Sankt-Peterburgas) komercijos institutą. I pasaulinio karo metais mokytojavo, organizavo pasipriešinimo veiklą prieš okupantus. Buvo suimtas ir nuteistas mirties bausme. V. Jonuška iš kalėjimo pabėgo, slapstėsi. 1919 m. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Baigė aukštuosius karininkų kursus, studijavo Lietuvos universiteto teisių fakultete. 1926 m. jam suteiktas kapitono laipsnis.                                                   

1925–1926 m. – žurnalo „Kardas“ atsakingasis redaktorius. V. Jonuškos straipsniai, recenzijos karine tematika buvo spausdinami žurnaluose „Mūsų žinynas“, „Karys“, „Kardas“.

Mirė V. Jonuška 1926 m. gruodžio 18 d. Kaune. Palaidotas Paįstryje (Panevėžio r.).

Fondo sudėtis

Biografinė medžiaga: Vytauto Steponaičio spaudai parengto leidinio „Vinco Jonuškos dienoraštis (1915–1917)“ kopija, Onos Dailidonytės atsiminimai apie V. Jonuškos tėvus ir šeimą, spaudinių kopijos apie V. Jonušką, du atvirlaiškiai tėvui Juozui Jonuškai iš Petrapilio.

Nuotraukos: V. Jonuškos portretinės ir šeimos nuotraukos.

Dalis V. Jonuškos fondo F52 nuotraukų publikuojamos portale www.epaveldas.lt

F53 Šmulkštys Albinas

F54 Babkauskas Bronius

65 saug. vnt., chronologinės ribos 1930–1985 m.

B. Babkauskas
Bronius Babkauskas. Panevėžys. Apie 1970 m. PAVB F54-4

Teatro ir kino aktorius Bronius Babkauskas gimė 1921 m. balandžio 9 d. Pilviškiuose (Vilkaviškio r.). 1938–1940 m. lankė Kauno darbo rūmų vaidybos studiją (vadovas Juozas Miltinis). 1940–1975 m. dirbo Panevėžio dramos teatre. Sukūrė daugiau kaip 100 vaidmenų teatre, kine, televizijos filmuose.

Debiutinis vaidmuo teatre – Jasius (K. Binkio „Atžalynas“, 1941). Kiti įsimintini vaidmenys: Edvardas (A. Vienuolio „Prieblandoje“, 1945), Andrejus (A. Ostrovskio, I. Solovjovo „Belugino vedybos“, 1949), Dornas (A. Čechovo „Žuvėdra“, 1954), Jorgenas Tesmanas ( H. Ibseno „Heda Gabler“, 1957), Bopertiui (E. Labicheʼo „Šiaudinė skrybėlaitė“, 1959), Bankas (W. Shakespeareʼo „Makbetas“, 1961), Johanas Vilhelmas Mebijus (F. Dürrenmatto „Fizikai“, 1967), Edgaras (A. Strindbergo „Mirties šokis“, 1973) ir kt.

Pirmas aktoriaus vaidmuo kine – Klebonas A. Faincimerio juostoje „Aušra prie Nemuno” (1953). Svarbūs ir pripažinimą pelnę jo vaidmenys kine: Vaitkus (V. Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti“, 1965), Ladeinikovas (S. Kulišo „Ne sezono metas“, 1968), Goja (K. Volfo „Goja, arba sunkus pažinimo kelias“, 1971), Krisas Kelvinas (A. Tarkovskio „Soliaris“, 1972) ir kt.

Aktoriui suteikti LTSR nusipelniusio artisto (1954) ir LTSR liaudies artisto (1965) vardai.

Mirė B. Babkauskas 1975 m. spalio 21 d. Panevėžyje, palaidotas Kristaus Karaliaus katedros kapinėse (Ramygalos g.)

 Fondo sudėtis                                        

Korespondencija: B. Babkausko laiškai į Maskvą režisieriui Juozui Miltiniui (1954) ir Panevėžio dramos teatro aktoriui Vaclovui Blėdžiui (1956).

Nuotraukos: B. Babkausko portretinės, šeimos, darbinės veiklos nuotraukos, aktoriaus laidotuvių ir antkapinio paminklo nuotraukos.

F55 Narečionis Romualdas

F56 Puodžiukaitis Benediktas

Benediktas Puodžiukaitis
Benediktas Puodžiukaitis. Apie 1940 m. PAVB F56-197

239 saug. vnt., chronologinės ribos 1933–2000 m.               

Pedagogas, vertėjas Benediktas Puodžiukaitis gimė 1915 m. kovo 23 d. Sintautuose (Šakių r.). 1935 m. baigė Vilkaviškio valstybinę gimnaziją. 1937 m. – Klaipėdos pedagoginį institutą. 1951 m. neakivaizdiniu būdu – Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą (dabar Lietuvos edukologijos universitetas). Mokytojavo Pažečių pradinėje mokykloje (Raseinių r.), Telšių amatų mokykloje, Vilniaus aukštesniojoje technikos mokykloje. Nuo 1944 m. iki išėjimo į pensiją dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą Panevėžio vidurinėse mokyklose. Iš rusų ir prancūzų  kalbų išvertė daugiau kaip 20 grožinės literatūros kūrinių.
Mirė B. Puodžiukaitis 1995 m. rugpjūčio 16 d. Panevėžyje. Palaidotas Kristaus Karaliaus katedros kapinėse (Ramygalos g.).

Fondo sudėtis   
                                             
Biografinė  medžiaga: B. Puodžiukaičio autobiografija, įvairūs pažymėjimai, pranešimai, vertimų sutartys, užrašų knygelė, žmonos Genovaitės Puodžiukaitienės dienoraščio „Mano Giedrutė“ kopija ir kt.         

Kūrybinės veiklos dokumentai: B. Puodžiukaičio vertimų ir recenzijų rankraščiai. 
                 
Tarnybinė-visuomeninė veikla: B. Puodžiukaičio paskaitų konspektai, kursinis darbas „Maironio satyros“, lietuvių kalbos ir literatūros pamokų planai, ataskaitos, programos ir kt.                          

Korespondencija: B. Puodžiukaičio laiškų įvairiems asmenims juodraščiai; buvusių auklėtinių, kitų asmenų, Valstybinės grožinės literatūros leidyklos atsakingų darbuotojų oficialūs laiškai vertėjui B. Puodžiukaičiui.                                                                                             

Kitų asmenų dokumentai: G. Puodžiukaitienės sudaryti įvairių šalių rašytojų kūrinių sąrašai, prisiminimai apie poetę Salomėją Nėrį Panevėžyje, kvietimai dailininkei Giedrei Puodžiukaitytei ir kt.           

Nuotraukos: B. Puodžiukaičio portretinės, laisvalaikio, darbinės veiklos, šeimos narių įvairios nuotraukos; Reginos Merkienės ir nežinomo autoriaus ekslibrisai dedikuoti dailininkei, tekstilininkei G. Puodžiukaitytei.

F57 Taločkienė Emilija

F58 Kuodys Leonas

Leonas Kuodys
Leonas Kuodys. Fotogr. J. Pauros. Panevėžys. Apie 1925 m.. PAVB F58-124

183 saug. vnt., chronologinės ribos 1908–1974 m.                                    

Pedagogas, poetas, kalbininkas ir spaudos darbuotojas Leonas Kuodys gimė 1902 m. kovo 29 d. Ramygaloje (Panevėžio r.). Mokėsi Ramygalos pradinėje mokykloje. 1914 m. – Panevėžio keturklasėje pradinėje mokykloje, 1915–1922 m. – Panevėžio gimnazijoje (dabar Juozo Balčikonio gimnazija), 1922–1926 m. Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto filologijos skyriuje studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą bei pedagogiką. Nuo 1926 m. mokytojavo Kaune, Klaipėdoje, Alytuje, Ukmergėje ir kt. Ilgiausiai dirbo Panevėžio mokyklose.

1925–1927 m. redagavo žurnalą „Mūsų kalba“, 1930 m. dirbo Panevėžyje leisto savaitraščio „Mūsų kraštas“ redaktoriumi, 1937–1940 m. – žurnalo „Mokslo dienos“ redaktorius. Leidiniuose „Gimtoji kalba“, „Literatūra ir kalba“, „Kalbos kultūra“, „Kalbotyra“ skelbė straipsnius literatūros, kultūros klausimais, spektaklių, knygų recenzijas. Spaudoje paskelbė prozos kūrinių, miniatiūrų, eilėraščių, humoreskų. Vertė vokiečių, estų, latvių, rusų poetų kūrinius. Aktyviai dalyvavo kalbos sekcijos veikloje Panevėžyje.

1994 m. išleistas L. Kuodžio eilėraščių rinkinys „Pro žydinčius langus“.

Mirė L. Kuodys 1975 m. spalio 26 d. Panevėžyje. Palaidotas Kristaus Karaliaus katedros kapinėse (Ramygalos g.).

Fondo sudėtis

Biografinė medžiaga: Panevėžio vyrų gimnazijos moksleivio Leono Kuodžio aštuonių gimnazijos klasių kurso baigimo atestatas Nr. 405, L. Kuodžio Aukštesniosios mokyklos mokytojo vardo pažymėjimas su teise mokyti aukštesniosiose mokyklose, L. Kuodžio vidurinės mokyklos mokytojo vardo pažymėjimas su teise mokyti vidurinėse mokyklose lietuvių kalbos, liudijimas Panevėžio miesto vykdomojo komiteto Liaudies švietimo skyriui apie Panevėžio 2-osios darbo jaunimo vidurinės mokyklos mokytojo Leono Kuodžio pedagoginį darbą 1926-1944 m. įvairiose Lietuvos mokymo įstaigose, L. Kuodžio autobiografija.

Kūrybinės veiklos dokumentai: L. Kuodžio eilėraščiai ir vertimai, „Liaudies kalboje renkamų žodžių užrašymo pavyzdžiai“, kuriuos surinko ir užrašė L. Kuodys, L. Kuodžio atsiminimai apie Vlado Paulausko sukurtą muziką Jono Mačiulio-Maironio eilėraščiui „Duetai“.   Korespondencija: rašytojo Eugenijaus Matuzevičiaus, pedagogės Elenos Gabulaitės, literatūrologės Vandos Zaborskaitės, kalbininko Juozo Pikčilingio ir kitų asmenų laiškai bei sveikinimai L. Kuodžiui.

Kiti dokumentai: Alytaus, Linkuvos (Pakruojo r.) ir Panevėžio gimnazijų moksleivių iš įvairių vietovių surinkta ir užrašyta lietuvių liaudies tautosaka.

Nuotraukos: L. Kuodžio portretinės, su artimaisiais, mokytojavimo metų, su pedagogu, rašytoju Matu Grigoniu, rašytoju Juozu Paukšteliu ir Brone Paukšteliene, mokytoja, poete Ada Karvelyte-Dubauskiene nuotraukos.

Dalis L. Kuodžio fondo F58 dokumentų publikuojami portale www.epaveldas.lt      

F59 Brazauskas Juozas

F60 Barėnas Kazimieras

Kazimieras Barėnas. Londonas. Apie 1950 m. PAVB F60-1261
Kazimieras Barėnas. Londonas. Apie 1950 m. PAVB F60-1261

1625 saug. vnt., chronologinės ribos 1910–2011 m.

Išeivijos lietuvių visuomenės veikėjas, rašytojas, redaktorius, leidėjas Kazimieras Barėnas (tikroji pavardė Barauskas) gimė 1907 m. gruodžio 30 d. (pagal naująjį kalendorių – 1908 m. sausio 12 d. ) Stanionių kaimo vienkiemyje (Panevėžio r.). Mokėsi Paįstrio pradinėje mokykloje. 1922–1929 m. – Panevėžio berniukų gimnazijoje (dabar – Juozo Balčikonio gimnazija). Nuo 1926 m. jo trumpus prozos bandymus, eilėraščius, straipsnius spausdino „Panevėžio balsas“, „Lietuvos aidas“, „Žaizdras“, „Kultūra“, „Varpas“. 1929–1933 m. studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universitete. 1930–1943 m. dirbo universiteto administracijoje. 1944 m. pradėjo dirbti „Ateities“ dienraščio redakcijoje. Tais pačiais metais pasitraukė į Vokietiją. 1947 m. persikėlė į Didžiąją Britaniją. Apsigyveno Eklso (Eccles) mieste, netoli Mančesterio,  kur daugiau kaip devynerius metus dirbo tekstilės fabrike. Pradėjo rašyti prozos kūrinius, bendradarbiavo spaudoje. Apie 1949 m. Mančesteryje įkūrė leidyklą „Pradalgė“.

Persikėlęs į Londoną, rūpinosi lietuviška spauda, dalyvavo visuomeninėje ir kultūrinėje Didžiosios Britanijos lietuvių veikloje. 1957–1973 m. redagavo lietuvių išeivijos laikraštį „Europos lietuvis“, 1964–1980 m. leido literatūros metraštį „Pradalgės“. Išleido dvi dokumentines knygas apie Britanijos lietuvius, vertė V. Folknerio, Dž. Steinbeko, Dž. Hiltono kūrybą.

K. Barėnas – penkių novelių knygų ir keturių romanų autorius. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka publikavo K. Barėno rankraščių fonde saugomą poeziją – išleista jo eilėraščių rinktinė „Prabėgančios stotys“ (2011).

Nuo 1949 m. – Lietuvių rašytojų draugijos narys, nuo 2002 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narys.

Mirė K. Barėnas 2006 m. kovo 17 d. Londone, ten ir palaidotas.

Plačiau apie K. Barėną skaitykite: https://paneveziokrastas.pavb.lt/panevezio-sloves-aleja-zymiausieji-krastieciai/barenas-barauskas-kazimieras/ 

Fondo sudėtis

Biografinė medžiaga:  K. Barausko asmens liudijimas Nr. 391 (1945), DLK Gedimino 4-ojo laipsnio ordino gavimo raštas, Socialinio klubo pažymėjimas Nr. 6 (1954), K. Barėno prašymas priimti į Lietuvos rašytojų sąjungą, atsiminimai iš šeimos gyvenimo, mokslo metų Panevėžyje ir Kaune, dienoraščio fragmentai, užrašų knygelės ir kiti dokumentai.

Kūrybinė veikla: K. Barėno eilėraščiai, romano „Meškos maurojimo metai“ ir Viljamo Folknerio romano „Įsibrovėlis dulkėse“ vertimo į lietuvių kalbą rankraščiai, V. Folknerio „Šiltoji vakarinė saulė“ vertimas, apsakymas „Grįžimai“ anglų k. ir kiti dokumentai.

Tarnybinė-visuomeninė veikla:  K. Barėno rankraščiai apie lietuvių išeivijos laikraščio „Europos Lietuvis“ leidybą ir redagavimą, spaustuvę, „Nidos“ knygų klubo leidyklos veiklą, knygų leidyklos „Pradalgė“ gimimą ir leidybą. Saugomi K. Barėno išrašai iš įvairių šaltinių jo leidžiamiems kalendoriams, leidinio „Britanijos lietuviai 1974–1994“ rankraščiai. K. Barėno straipsnių, atsiminimų apie rašytojus, žymius visuomenės, kultūros veikėjus rankraščiai: Fabijoną Neveravičių, Vytautą Alantą, Bronių Daunorą, Balį Sruogą, Romualdą Giedraitį-Spalį, Vladą Šlaitą, Antaną Gustaitį, Jurgį Jankų, Algirdą Kaulėną, Joną Kuzmickį, Stasį Kuzminską, Agnę Lukšytę, Alę Rūtą, Stasį Santvarą ir kitus.

Korespondencija: K. Barėno laiškų įstaigoms ir įvairiems asmenims kopijos ir juodraščiai: JAV lietuvių šalpos organizacijai, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekai, Klemensui Tamošiūnui, Leonui Peleckiui-Kaktavičiui, Vincui Aurylai, Rimai Maselytei, Jonui Avyžiui, Mečiui Bajorinui, Vidai Gasperienei, Henrikui Gasperui, Vytautui Kubiliui, Stasiui Kuzminskui, Antanui Maceinai, Romui Maziliauskui, Jonui Miškiniui, Alei Rūtai ir kitiems; įvairių asmenų  iš Lietuvos laiškai K. Barėnui: Mykolo Karčiausko, Leono Paleckio-Kaktavičiaus, Valentino Sventicko, Jono Avyžiaus, Romualdo Lankausko, Petro Bražėno, Jono Juškaičio ir kitų; laiškai K. Barėnui iš išeivijoje gyvenusių tautiečių: Mariaus Katiliškio, Kazimiero Bradūno, Eduardo Cinzo, Fausto Kiršos, Henriko Nagio, Laimučio Švalkaus, Antano Vaičiulaičio, Alfonso Nako, Liudo Dovydėno, Kosto Ostrausko, Gražinos Tulauskaitės, Vaclovo Biržiškos, Juozo Girniaus, Juliaus Greimo, Zenono Ivinskio ir kitų.

Marijos Barėnienės veiklos dokumentai ir korespondencija: atsiminimai, straipsniai apie žymius žmones, kultūrinėmis temomis, renginių scenarijai: „Stasys Bosikis“, „Poetas [Antanas Miškinis] Sibire“, „Vyskupo pasveikinti“, „Antano Baranausko 150-osios gimimo metinės“, „Lietuviška žiema“. M. Barėnienės chronologiškai sutvarkyta ir įrišta spausdinta medžiaga apie K. Barėną „Spauda apie Kazimiero Barėno darbus ir jo asmenį“; M. Barėnienės laiškai: Alei Rūtai, Domui Banaičiui, Juozui Arbačiauskui, Irenai ir Jonui Avyžiams, Viktorui Motūzai, Valentinui Sventickui, Danutei Žilaitytei-Juškaitienei ir kitiems; įvairių asmenų laiškai Marijai Barėnienei: Roko ir Rūtos Zakarevičių, Vytauto Andriuškevičiaus, Rimos Gasperaitės, Ričardo ir Lina Seibučių, įvairių asmenų užuojautos M. Barėnienei, mirus vyrui K. Barėnui.

Kitų asmenų korespondencija: Henriko Gaspero, Mečio Šilkaičio, Vytauto Kazakevičiaus, Jaro Alkio, Ramūno Amonto, Algirdo Tito Antanaičio, Mečio Bajorino, Vlado Būrago, Vlado Dargio, Broniaus Daunoro, Petro Gudelio, Stasio Kasparo, Dalios Kuizinienės, Jono Lekešio, Jono Meko, Kosto Ostrausko, Joanos Pečiulionytės, Albino Pranckūno, Elenos Rūkienės, Mečio Šilkaičio ir kitų laiškai įvairiems asmenims ir įstaigoms.

Kolekcija:  Kazimiero ir Marijos Barėnų nesusistemintas ir nesurūšiuotas pašto ženklų rinkinys. Pašto ženklai iškirpti arba nuplėšti nuo gautų laiškų vokų iš Amerikos, Kanados, Liberijos Argentinos, Brazilijos, Kolumbijos, Indijos, Jordanijos, Izraelio, Australijos, 14 Europos šalių.

Kitų asmenų medžiaga: Juozo Balčikonio gimnazijos mokinio Martyno Pikšrio paruoštas lankstinys apie K. Barėno gyvenimą, kūrybą ir visuomeninę veiklą „Buvęs Panevėžio vyrų gimnazijos mokinys – rašytojas Kazimieras Barėnas“ (1998), Vytauto Žemkalnio gimnazijos moksleivės Violetos Meiliūnaitės studija „Moteris ir moteriškumas kataklizmų situacijoje“ (apie K. Barėno romaną „Dvidešimt viena Veronika“); Didžiosios Britanijos Lietuvių sąjungos veiklos medžiaga, biuleteniai, lankstiniai, įvairios programos, žymių žmonių biografijos, įvairių asmenų grožinė kūryba, kalėdinių giesmių tekstai ir kita medžiaga.

Ikonografija: M. Barėnienės tapyti paveikslai, įvairių šalių dailininkų darbų reprodukcijų atvirukai, keletas grafikos darbų, tapytojo Jokūbo Dagio sukurti eskizų variantai J. Steinbeko knygos „Tarp pelių ir vyrų“ viršeliui, Kauno miesto vaizdų atvirukai ir kita.

Nuotraukos: K. ir M. Barėnų šeimos, tarnybinės bei visuomeninės veiklos nuotraukos; kitų asmenų bei įvykių nuotraukos: Danutės ir Jono Juškaičių, Zigmo Guros, Virgilijaus Gasiliūno su Rimvydu Šilbajoriu, Liūto Mockūno su rašytoju Icchoku Meru, Andriaus ir Evos Bučių, Moterų literatūros vakaro Kaune (1930), Europos atstovų IV Pasaulio lietuvių jaunimo kongrese Australijoje (1987) ir kitos.

Dalis Kazimiero Barėno fondo F60 dokumentų publikuojami portale www.epaveldas.lt

F61 Janušytė Liūnė

Liūnė Janušytė su seserimi Marija
Rašytoja Liūnė Janušytė (kairėje) su seserimi Marija. Kretinga. Apie 1927 m. PAVB F61-21

46 saug. vnt., chronologinės ribos 1914–1997 m.

Rašytoja, vertėja Liūnė Janušytė gimė 1909 m. rugpjūčio 3 d. Kretingoje. 1928 m. baigė Klaipėdos gimnaziją, studijavo Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakultete. Spaudoje reiškėsi nuo 1926 m. 1928 m. dienraščio „Lietuvos aidas“ redaktorė. 1936–1940 m. korespondentė Estijoje, Latvijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Anglijoje, Prancūzijoje. 1940–1941 m. bendradarbiavo „Šluotos“ žurnale. 1945–1946 m. dirbo laikraštyje „Tiesa“. Kurį laiką gyveno Panevėžyje. 1949 m. sausio mėn. trumpam buvo ištekėjusi už režisieriaus Juozo Miltinio (1907–1994).

Periodikoje spausdino feljetonus ir humoreskas Marso, Žemaičiokės, Gagrio, Ytės, Tetos Liūnės ir kt. slapyvardžiais. Išleido feljetonų rinkinius: „Ant ko ir pasirašau…“ (1935 m.), “Važiuojam“ (1936 m.), „Iki pasimatymo“ (1964 m.), romaną „Korektūros klaida“ (1938 m.),  apysakas vaikams „Pirmosios dienos“ (1948 m.) ir „Žalioji šeima“ (1950 m.), muzikinę pjesę „Mes ne du ir ne trys“ (1951 m.), rusų rašytojų kūrinių vertimų ir kt.

Mirė L. Janušytė 1965 m. gegužės 6 d. Vilniuje.

Fondo sudėtis

Biografiniai dokumentai: Liūnės ir Felicijos Janušyčių gimimo liudijimo išrašas iš Kretingos katalikų bažnyčios metrikų knygos.

Korespondencija: L. Janušytės laiškai, adresuoti aktorei Reginai Zdanavičiūtei, aktoriui ir režisieriui Aleksandrui Kernagiui, gydytojai Salomėjai Kalauskaitei ir kt. asmenims.

Atsiminimai: Irenos Aleknienės, aktorės Eugenijos Šulgaitės atsiminimai apie L. Janušytę.

Nuotraukos: L. Janušytės portretinės, pavienės, grupinės ir šeimos narių nuotraukos; Felicijos Janušytės-Margenienės fotografijų albumas.

Dalis fondo F61 nuotraukų publikuojamos portale www.epaveldas.lt

F62 Aleksandravičius Algimantas

F63 Panevėžio miesto pramonės įmonės

F64 Baleišis Vladas

F65 Knygos ženklai (ekslibrisai)

Ex libris
Aušra Paulauskienė. Ex libris Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka. 1999. X5. 6,6 x 12 cm. PAVB F65-168

171 saug. vnt., chronologinės ribos 1960–2011 m.

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Krašto kultūros paveldo sklaidos skyriuje saugomas Knygos ženklų (ekslibrisų) fondas F65. Dalis ekslibrisų su autorių autografais ir pastabomis.

Ekslibrisas (lot. exlibris – iš knygų) – knygos priklausomybės ženklas. Tai nedidelis tiražuojamas lapelis, klijuojamas viršelio vidinėje pusėje, priešlapyje, antraštiniame lape ar pan., meniškai apipavidalintas su jame atspausdintu knygos savininko asmenvardžiu, inicialais, herbu, įstaigos pavadinimu, piešiniu.

Fondo sudėtis                                       

Dailininkų ekslibrisai: Adomavičienė Sigita: rašytojui, vertėjui Kazimierui Barėnui, poetui Juozui Čerkesui-Besparniui, pedagogui, rašytojui Matui Grigoniui;

Brazauskaitė Lolita: poetams Jonui Graičiūnui, Elenai Mezginaitei, Jonui Mačiuliui-Maironiui, Jonui Strielkūnui;

Čepauskas Alfonsas: grafikei Stasei Medytei, rašytojai, visuomenininkei Gabrielei Petkevičaitei-Bitei, dainininkui Virgilijui Noreikai, rašytojui Mykolui Sluckiui, Knygos bičiulių draugijai, Varnių Šv. Povilo ir Petro bažnyčiai ir kt.;

Gaižauskaitė Rima: skulptoriui Juozui Zikarui, rašytojui Romualdui Narečioniui, rašytojai, visuomenininkei Gabrielei Petkevičaitei-Bitei, kalbininkui, vertėjui Juozui Balčikoniui;

Jakštas Vytautas: Panevėžio autokompresorių gamyklos knygos bičiuliams, Respublikinei Panevėžio ligoninei, S. Jusoniui, ekslibrisas sau ([Ex libris] EL 1989. V. Jakštas );

Janulis Vaidotas: filosofui, rašytojui Vydūnui, knygnešiui Jurgiui Bieliniui ir kt.;

Kalinauskaitė Virginija: teisininkui, kraštotyrininkui Jonui Nekrašiui, Lenai Perechvalskajai, Rimai Maloškaitei, Vandai Katinaitei ir kt.;

Karanauskas Stanislovas: Alei Počiulpaitei, A. Žemaitytei, ekslibrisas sau (Ex libris S. Karanausko);

Kliševičius Algis: Klaipėdos Ievos Simonaitytės viešajai bibliotekai;

Liugaila Marius: poetui Jonui Strielkūnui, rašytojai Julijai Žymantienei-Žemaitei, rašytojai, visuomenininkei Gabrielei Petkevičaitei-Bitei, rašytojui Juozui Tumui-Vaižgantui, poetui Jonui Mačiuliui-Maironiui;

Mačiulis Vidmantas: Algiui Griniui;

Maleckienė Stanislava: poetei Elenai Mezginaitei, rašytojai Julijai Žymantienei-Žemaitei, rašytojai, poetei Valerijai Valsiūnienei, rašytojui Juozui Tumui-Vaižgantui;

Marazienė Nijolė: poetui Antanui Strazdui;

Medytė Stasė: buvusiai Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos direktorei Vandai Paškauskienei;

Merkys Vaclovas: Reginai ir Vaclovui Merkiams;

Paulauskienė Aušra: Panevėžio muzikos mokyklai, režisieriui Juozui Miltiniui, muzikologui Arvydui Karaškai, daktarui Albinui Šmulkščiui, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešajai bibliotekai ir kt.;

Pranckevičiūtė Bronislava: kalbininkui, vertėjui Juozui Balčikoniui, poetui, dvasininkui Antanui Strazdui, poetei Valerijai Valsiūnienei ir kt.;

Pempė Gediminas: Vytautui Barauskui, Antanui Ramoškai, Onutei ir Petrui Balčikoniams, K. Žitkui;

Petronis Vytautas: poetui Antanui Miškiniui, poetui, vertėjui Alfonsui Nykai-Niliūnui, rašytojai Irenai Gansiniauskaitei, Baliui Jauniškiui ir kt.;

Plikionytė-Bružienė Joana: rašytojai, visuomenininkei Gabrielei Petkevičaitei-Bitei, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešajai bibliotekai, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės muziejui Puziniškyje, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės muziejui Panevėžyje;

Taločka Ričardas: Broniui Sviderskui (du ekslibrisai);

Tarabilda Petras: dailininkui, kompozitoriui Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui, rašytojui Juozui Apučiui, dailininkui Nikolajui Rerichui;

Tarabilda Rimtas: Vilniaus universitetui – 400, Vijai Tarabildienei, Konstantinui Kliorei, Valei ir Rimantui Dichavičiams, Henrikui Danilai ir kt.;

Tarabildienė Domicėlė: Vilniaus universitetui – 400, R. Krištopaitytei, Zigmui Masaičiui, gydytojui Marijonui Krištopaičiui ir kt.;

Tarabildienė Vija: Kryžių kalnui ir popiežiaus Jono Pauliaus II vizitui Lietuvoje 1993 09 07 (vienas ekslibrisas);

Radvenskienė Asta: rašytojui Kaziui Paulauskui, Panevėžio dailės galerijai, Panevėžio lėlių vežimo teatrui, keramikei Vilijai Balčiūnienei, ilgametei Panevėžio dailės galerijos direktorei Jolantai Lebednykienei;

Ramonas Kęstutis: Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos direktorei Rimai Maselytei, muzikologui Arvydui Karaškai;

Rauduvė Petras: skulptoriui Bernardui Bučui, literatūrologui, vertėjui Leonui Valkūnui ir kt.;

Rauktys Aloyzas: ornitologui Artūrui Stančikui;

Šaltenytė Nijolė: režisieriui Juozui Miltiniui, skulptoriui Algimantui Vytėnui, dailininkei Irenai Žviliuvienei;

Venclovas Virginijus: poetui Šelumieliui Lopato, dramaturgui Gabrieliui Landsbergiui-Žemkalniui;

Virkau Vytautas Osvaldas: gydytojui, pedagogui Petrui Avižoniui, poetei Liūnei Sutemai, poetui ir rašytojui Česlovui Milošui, gydytojui Algirdui Neveravičiui, gydytojui, rašytojui Vincui Pietariui ir kt.

F66 Čiplys Kazimieras

F67 Dienraštis „Sekundė”

F68 Lukšys Motiejus

Motiejus Lukšys
Motiejus Lukšys. Fotoateljė L. Greiserio. Panevėžys. Apie 1936–1939 m. PAVB F68-314

396 saug. vnt., chronologinės ribos 1911–2007 m.

Pedagogas, rašytojas Motiejus Lukšys gimė 1907 m. vasario 22 d. Lankeliškių dvaro kumetyne (dab. Vilkaviškio r.). Mokėsi Žaliosios pradinėje mokykloje (dab. Vilkaviškio r.), Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijoje. 1924 m. įstojo į Naumiesčio (dab. Kudirkos Naumiestis) dvimečių pedagoginių kursų pirmąjį kursą. 1926 m. gavo pradinės mokyklos mokytojo pažymėjimą. 1927 m. dirbo Totorkalnio (dab. Biržų r.) pradinės mokyklos mokytoju, 1928–1936 m. – Klingių-Palaimos (dab. Biržų r.) pradinės mokyklos vedėju. 1936 m. perkeltas į Panevėžį. M. Lukšys dirbo Panevėžio pradinėje mokykloje Nr. 1, Mokytojų seminarijoje, Panevėžio 2-ojoje darbo jaunimo vakarinėje vidurinėje mokykloje. 1957 m. M. Lukšiui suteiktas LTSR nusipelniusio mokytojo garbės vardas. 1968 m. išleistas į pensiją.

1926 m. žurnale „Ateitis“ (Nr. 11) išspausdintas pirmasis M. Lukšio apsakymas „Liepa“.  Išleido apsakymų rinkinius vaikams: „Aukso trupiniai“ (1935), „Gailestingoji sesutė“ (1937), „Saulėta diena“ (1938), pasaką-dramą „Žalčių karalienė“ (1940).

Atkūrus nepriklausomybę, išleisti romanai: „Dvaro pagairėje“ (1990), „Naujakuriai“ (1998), „Duobėti vieškeliai“ (2006); pasaka „Voverėlė Rudapūkė“ (2003) ir atsiminimai „Pirmoji kelionė į Svajonių pilį: iš atsiminimų“ (2008).

Mirė M. Lukšys 1996 m. gegužės 21 d. Vilniuje.

Fondo sudėtis

Asmens dokumentai: įvairūs pažymėjimai, išduoti mokytojui M. Lukšiui, prašymai, sveikinimai jubiliejų proga, M. Lukšio dienoraščiai, atsiminimai „Pirmoji kelionė į svajonių pilį“ (1992), „Pirmoji diena mokykloje“ (1993), M. Lukšio užrašų knygelė ir kt. dokumentai.

Kūrybinės veiklos dokumentai: apsakymų, apysakų, novelių, pjesių apmatų, romanų „Dvaro pagairėje”, „Naujakuriai” ir „Duobėti vieškeliai“ rankraščiai.

Tarnybinė-visuomeninė veikla: planas „Pradžios mokykla ir darbo principas“ (1933), prašymai ir pranešimai, susiję su tarnybine veikla, M. Lukšio surinktos straipsnių iškarpos įvairia tematika.

Korespondencija: M. Lukšio laiškai šeimos nariams, dukros Nijolės Lukšytės laiškai tėvui, keletas rašytojo Antano Vaičiulaičio laiškų, kitų asmenų laiškai ir sveikinimai, adresuoti M. Lukšiui.

Įvairūs užrašai ir dokumentai: sodininko dienoraščiai, įvairūs užrašai sodininkystės ir daržininkystės tema, kulinariniai receptai ir kt.

Nuotraukos: M. Lukšio portretinės ir pavienės nuotraukos įvairiais gyvenimo laikotarpiais, šeimos narių, kitų asmenų nuotraukos, religinio turinio paveikslėliai, dedikuoti N. Lukšytei; du Povilo Bukavičiaus nuotraukų albumai (1933–1940).

Plačiau apie M. Lukšį portale „Panevėžio kraštas virtualiai“ rubrikoje „Virtualios parodos“.

Dalis fondo F68 dokumentų publikuojami portale www.epaveldas.lt

F69 Panevėžio vyskupijos ateitininkų organizacija

F70 Rapšytė Joana Laimutė

F71 Petronaitis Stasys

F72 Skiauteris Jokūbas

Jokūbas Skiauteris
Jokūbas Skiauteris. Panevėžys. 1939 m. PAVB F72-5

15 saug. vnt., chronologinės ribos 1939–2000 m.

Pedagogas, publicistas Jokūbas Skiauteris gimė 1910 m. birželio 20 d. Smaliečiuose (Biržų r.). 1932 m. baigė Šiaulių mokytojų seminariją. Mokytojavo Kėdainiuose, Kupiškyje, Raguvoje ir kitose vietovėse. 1955 m. baigė Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto lietuvių kalbos ir literatūros fakultetą. 1957–1972 m. – Panevėžio 1-osios aštuonmetės mokyklos direktorius. 1960 m. suteiktas Lietuvos TSR nusipelniusio mokytojo garbės vardas.

J. Skiauteris parašė ir išleido keletą knygų apie vaikų ir jaunimo auklėjimą: „Mokykla ir šeima“ (1961), „Kelias į šeimos laimę“(1965), „Tau, jaunuoli“ (1967), „Apie drausmingumo ugdymą šeimoje“ (1976) ir kt. Pedagoginėje spaudoje paskelbė straipsnių mokinių ugdymo mokykloje ir šeimoje klausimais.

Mirė J. Skiauteris 1992 m. kovo 21 d. Panevėžyje.

Fondo sudėtis

Kitų asmenų rankraščiai: pedagogės Lendrūnos Pocienės pranešimas „Jokūbo Skiauterio pedagoginis palikimas“, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos darbuotojos Malvinos Petrauskaitės sudaryta J. Skiauterio išleistų knygų ir straipsnių bibliografija, pedagogo, poeto Petro Zablocko prisiminimai „Vaikų paviliotas: pluoštelis prisiminimų apie pedagogą Jokūbą Skiauterį“.

Nuotraukos: J. Skiauterio portretinės, pavienės, šeimos ir pedagoginės veiklos nuotraukos.

F73 Belazaras Antanas

Antanas Belazaras. Fotoateljė „Žibutė“. Panevėžys. XX a. 7 deš. PAVB F73-28
Antanas Belazaras. Fotoateljė „Žibutė“. Panevėžys. XX a. 7 deš. PAVB F73-28

71 saug. vnt., chronologinės ribos 1931–2009 m. 

Kompozitorius, pedagogas ir choro dirigentas Antanas Belazaras gimė 1913 m. gruodžio 22 d. Stultiškių kaime, Panevėžio apskrityje. Mokėsi Upytės pradžios mokykloje, vėliau –  Šeduvos „Saulės“ gimnazijoje. 1934–1942 m. studijavo Kauno konservatorijoje. Studijavo ir dirbo pedagoginį darbą – mokytojavo ir vadovavo moksleivių chorui. Nuo 1940 m. pedagoginę veiklą tęsė Panevėžyje. 1950–1965 m. – Muzikinės dalies vedėjas Panevėžio dramos teatre. Nuo 1948 m. – Lietuvos kompozitorių sąjungos narys. 1963 m. suteiktas LSSR nusipelniusio meno veikėjo  vardas. Parašė vokalinių ir instrumentinių kūrinių, sukūrė muziką dramos spektakliams, choro ir solo dainų, harmonizavo lietuvių liaudies dainų ir kt.

Mirė A. Belazaras 1976 m. lapkričio 15 d. Panevėžyje. Palaidotas Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kapinėse (Ramygalos g.)

Plačiau apie kompozitorių A. Belazarą skaitykite: https://paneveziokrastas.pavb.lt/panevezio-sloves-aleja-zymiausieji-krastieciai/belazaras-antanas/

Fondo sudėtis

Tarnybinės veiklos dokumentai: mokomoji medžiaga muzikos teorijos pamokoms, Kauno valstybinio muzikinio teatro tarnybinis leidimas, išduotas kompozitoriui Antanui Belazarui, į spektaklį „Kupriukas muzikantas“.

Korespondencija:  A. Belazaro laiškas dukrai Danguolei Belazaraitei, D. Belazaraitės laiškai Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos renginių organizatorei Elvyrai Pažemeckaitei, kvietimai į įvairius renginius, susijusius su A. Belazaro gyvenimu ir veikla.

Kiti dokumentai: straipsnių iškarpos apie kompozitorių Antaną Belazarą iš įvairių periodinių leidinių, surinktos D. Belazaraitės , Jūratės Gaidelienės straipsnis „Paroda apie kompozitorių, mylėjusį tapybą ir Panevėžį“, Upytės pagrindinės mokyklos anketa „Kompozitorius Antanas Belazaras“ ir Panevėžio kraštotyros muziejaus parodos „Slaptasis muzikos peizažas: kompozitoriaus Antano Belazaro gyvenimas ir kūryba“ skelbimas.

Ikonografija: kompozitoriaus, pedagogo A. Belazaro, šeimos, tarnybinės veiklos, laidotuvių, atminimo lentos A. Belazarui ant buvusio Panevėžio muzikos mokyklos pastato (Sodų g. 10) atidengimo ceremonijos ir kitos nuotraukos; A. Belazaro piešinių dukrai D. Belazaraitei su rankraštiniais komentarais kopijos.

F74 Kiaulėnas Petras

F75 Brazdžionytė-Obolėnienė Apolonija

Apolonija Brazdžionytė
Apolonija Brazdžionytė-Obolėnienė. Fotogr. M. Smečechausko. Kaunas. Apie 1938 m. PAVB F75-6

16 saug. vnt., chronologinės ribos 1923–2000 m.

Pedagogė, publicistė, kultūros veikėja Apolonija Brazdžionytė-Obolėnienė gimė Jutiškiuose (Panevėžio r.). Mokėsi Panevėžio mergaičių gimnazijoje (dabar Vytauto Žemkalnio gimnazija). Kauno universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Bendradarbiavo tarpukario Lietuvos spaudoje. Pokario metais neakivaizdiniu būdu mokėsi Šiaulių mokytojų institute (dabar Šiaulių universitetas). Aktyvi visuomenininkė, „Žinijos“ draugijos lektorė. Išleido knygas „Dėmesio – žmogus“ (1967), „Mama, aš jau nebe vaikas“ (1969), „Skaitiniai 3 klasei“ (1973).

Mirė A. Brazdžionytė-Obolėnienė 1987 m. gruodžio 21 d. Panevėžyje. Palaidota Šilaičių kapinėse (Panevėžio r.).

Fondo sudėtis

Biografinė medžiaga: A. Brazdžionytės-Obolėnienės vizitinė kortelė.

Atsiminimai: Aldonos Brazdžionytės-Oškeliūnienės atsiminimai apie seserį A. Brazdžionytę-Obolėnienę, apie Paįstrį (Panevėžio r.) ir jo žmones.

Kiti dokumentai: Aldonos Brazdžionytės-Oškeliūnienės eilėraščių, novelių rankraščiai.

Nuotraukos: A. Brazdžionytės-Obolėnienės portretinės, pavienės, mokslo metų, su šeimos nariais ir kolegomis nuotraukos. Dalis nuotraukų perfotografuotos iš A. Brazdžionytės-Oškeliūnienės asmeninio archyvo.

Dalis A. Brazdžionytės-Obolėnienės fondo F75 dokumentų publikuojami portale www.epaveldas.lt

F76 Paltarokas Kazimieras

F77 Naruševičius Kazimieras

F78 Gabrėnas Giedrimundas

17 saug. vnt., chronologinės ribos 1978–1992 m.

Režisierius, teatrologas, filosofas, eseistas, vertėjas Giedrimundas Gabrėnas gimė 1952 m. balandžio 18 d. Pasvalyje. 1981 m. baigė Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) teatro ir kino institutą. Nuo 1980 m. dirbo Šiaulių dramos teatre. Nuo 1985 m. iki mirties – Panevėžio dramos teatro (dabar Juozo Miltinio dramos teatras) literatūrinės dalies vedėjas. 1992–1993 – Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos direktorius.

Įvairiuose leidiniuose spausdino spektaklių recenzijas ir straipsnius apie teatrą, pasirašytus pavarde ir slapyvardžiais Petras Vinciūnas, Petras Čėpla. Kaip vertėjas, poetas, eseistas bendradarbiavo žurnaluose „Regnum“, „Santaroje“, „Naujojoje Romuvoje“ ir kt. G. Gabrėnas – vienas iš meno ir kultūros žurnalo „Krantai“ įkūrėjų ir teatro skyriaus redaktorius. Parašė pjesę „Aš nesulaukiau šauksmo iš ateities…“. Iš anglų, ispanų, prancūzų, lenkų kalbų išvertė įvairių autorių kūrinių. 1993 m. Panevėžio dramos teatre pastatė Harodo Pinterio pjesę „Sargas“, 1994 m. – Neilo Simono „Paskutinysis iš aistros kamuojamų meilužių“.                                                                        

Mirė G. Gabrėnas 1995 metų rugsėjo 24 dieną Panevėžyje.

Fondo sudėtis

Kūrybinės veiklos dokumentai: G. Gabrėno straipsnių apmatų rankraščiai: „Sielai laisvės ir prieglobsčio ieškoję“, „Pradžioje būna žodis“, „Tikrovė, paklūstanti žaidimui“, apie poeto, dramaturgo Rolando Rastausko ir dailininko Stasio Petrausko kūrybą.

Korespondencija: G. Gabrėno susirašinėjimas su Australijoje gyvenančia lietuvių išeivijos poete ir vertėja Lidija Šimkute.

F79 Grigulevičius Rapolas

F80 Šilgalytė Aleksandra

Aleksandra Šilgalytė
Aleksandra Šilgalytė. Fotogr. J. Žitkaus. Panevėžys. 1937 m. PAVB F80-349

739 saug. vnt., chronologinės ribos 1910–2004 m.

Pedagogė, literatė, visuomenininkė Aleksandra Šilgalytė gimė 1904 m. sausio 21 d. Palangoje. Čia baigė pradinę mokyklą. 1920 m. atvyko į Panevėžį. 1925 m. baigė Panevėžio mokytojų seminariją. Mokytojavo įvairiose Lietuvos vietose: Kaune, Moliūnuose (Pasvalio r.), Gaigaliuose (Kupiškio r.), Obeliuose (Rokiškio r.) Joniškėlyje (Pasvalio r.) ir kt. Nuo 1944 m. gyveno ir dirbo Panevėžyje.                                                                

A. Šilgalytė kurti pradėjo jaunystėje. Rašė noveles, straipsnius, knygų recenzijas. Aktyviai bendradarbiavo pedagoginėje spaudoje. Dalyvavo moterų rašytojų literatūriniuose vakaruose. Bendravo su rašytoja, visuomenininke Gabriele Petkevičaite-Bite, poete Salomėja Nėrimi, rašytoja Brone Buivydaite-Mičiuliene ir kitomis to meto Lietuvos ir Panevėžio inteligentėmis.

Po A. Šilgalytės mirties išleisti atsiminimai apie XX a. pradžios Palangą ir palangiškius „Žingsneliai ir žingsniai“ (1999). Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka išleido A. Šilgalytės atsiminimų knygą „Plačiame gyvenimo vieškely“ (2013).

Mirė A. Šilgalytė 1997 m. gruodžio 3 d. Palaidota Palangoje.

Fondo sudėtis

Biografinė medžiaga: A. Šilgalytės gimimo liudijimas, Panevėžio mokytojų seminarijos pažymėjimas Nr. 630, išduotas A. Šilgalytei, A. Šilgalytės Vilniaus pasas Nr. 15783, įvairių Lietuvos mokyklų inspektorių pranešimai, pažymos, A. Šilgalytės įvairūs prašymai, užrašų knygelės, padėkos raštai ir kt.

Kūrybinė veikla: A. Šilgalytės apsakymų, novelių, miniatiūrų, eilėraščių rankraščiai, atsiminimų apie Palangą ir jos gyventojus XX a. pradžioje „Žingsneliai ir žingsniaiׅ“ mašinraštis.

Tarnybinė-visuomeninė veikla: A. Šilgalytės pranešimai įvairiomis temomis, sveikinimų kalbų įvairiomis progomis tekstai, lietuvių kalbos ir literatūros planai-konspektai, rašinių temos ir planai, diktantų tekstai ir kt.

Korespondencija: A. Šilgalytės sveikinimai įvairiems asmenims, pedagogų Irenos Moigytės, Motiejaus Lukšio, Elenos Gabulaitės, profesoriaus Merkelio Račkausko, kunigo Augustino Liepinio ir kitų asmenų laiškai ir sveikinimai A. Šilgalytei.

Kitų asmenų rankraščiai: Jūros Marijos Baužytės „11 klasės poema“, J. Aukštikalnienės padavimas „Kaip norėję statyti Surviliškio bažnyčią“, pedagogo, rašytojo Mato Grigonio recenzija Bronės Buivydaitės-Mičiulienės pasakai „Lapė gudragalvė“, kunigo Augustino Liepinio sveikinimas 60-mečio proga vyskupui Kazimierui Paltarokui ir kt.

Nuotraukos: A. Šilgalytės portretinės, pavienės, mokslo metų Panevėžio mokytojų seminarijoje, darbinės veiklos, kelionių ir kt. nuotraukos; A. Šilgalytės seserų Felicijos Šilgalytės-Motiekaitienės ir Marijos Šilgalytės-Žitkevičienės portretinės, pavienės ir jų šeimų, kitų giminaičių nuotraukos; kunigo Karolio Garucko, prelato Jono Grabio, kunigo Povilo Šidlausko, pedagogo, rašytojo Jono Lindės-Dobilo ir kt. nuotraukos.

Dalis A. Šilgalytės fondo F80 dokumentų publikuojami portale www.epaveldas.lt

F81 Venskūnas Algirdas

147 saug. vnt., chronologinės ribos 1948–1990 m.

Žurnalistas Algirdas Venskūnas gimė 1932 m. gegužės 16 d. Panevėžyje. Mokėsi Panevėžio valstybinėje gimnazijoje (dabar Juozo Balčikonio gimnazija), Smilgių progimnazijoje (dabar Smilgių gimnazija, Panevėžio r.), kurią baigė 1947 m. Vėliau įsidarbino Panevėžio pramonės kombinato mechaninėse dirbtuvėse. Dirbo ir vakarais mokėsi Panevėžio II darbo jaunimo vidurinėje mokykloje. Po šios mokyklos baigimo įstojo į Šiaulių mokytojų instituto neakivaizdinį skyrių. Dirbo Joniškėlio raj. laikraščio „Komunizmo pergalė“ redakcijoje. Nuo 1956 m. – „Panevėžio tiesos“ redakcijoje. 1960 m. paskirtas „Panevėžio tiesos“ atsakinguoju sekretoriumi. 1963 m. neakivaizdiniu būdu baigė Sąjunginį žurnalistikos ir fotoreportažo lektoriumą Maskvoje. Tais pačiais metais įstojo į Maskvos M. Lomonosovo valstybinio universiteto Žurnalistikos fakulteto neakivaizdinį skyrių.

A. Venskūnas kūrė feljetonus, apsakymus, apybraižas, eilėraščius, pasakėčias.

Mirė  A. Venskūnas 1990 m. vasario mėn.

Fondo sudėtis

Biografinė medžiaga: A. Venskūno autobiografija, garbės raštai, įvairūs pareiškimai oficialiems asmenims; „Panevėžio tiesos“ kolektyvo sveikinimai A. Venskūnui.

Atsiminimai: A. Venskūno atsiminimų, pamąstymų apie darbą ir gyvenimą rankraščiai.

Kūrybinės veiklos dokumentai: A. Venskūno apsakymų, apybraižų, feljetonų, eilėraščių, pasakėčių, vaizdelių rankraščiai.

Tarnybinė-visuomeninė veikla: A. Venskūno pastabos apie dienraštį „Kauno tiesa“, atmintinė „Kaip dirbti ir ilsėtis“, įvairūs patarimai žurnalistui ir kt.

Korespondencija: A. Venskūno laiškai motinai Elzbietai Venskūnienei, rašytojui Petrui Naraškevičiui, prozininkei Vytautei Žilinskaitei; rašytojo Romualdo Narečionio, aktorių Stasio Petronaičio, Reginos Zdanavičiūtės, Algimanto Masiulio, rašytojo Petro Naraškevičiaus, žurnalistės Nijolės Steiblienės ir kitų asmenų laiškai bei sveikinimai A. Venskūnui; įvairių asmenų laiškai ir sveikinimai rašytojui Petrui Naraškevičiui.

Nuotraukos: laikraščio „Panevėžio tiesa“ kolektyvo dvi nuotraukos. Viena nuotrauka su dedikacija A. Venskūnui.

F82 Juškevičius Vytautas

Vytautas Juškevičius
Vytautas Juškevičius. Fotoateljė „Žibutė“. Panevėžys. Apie 1990 m. PAVB F82-127

150 saug. vnt., chronologinės ribos 1950–2016 m.

Ekonomistas ir kultūros veikėjas Vytautas Juškevičius gimė 1931 m. liepos 8 d. Panevėžyje. Mokėsi Panevėžio valstybinėje gimnazijoje (dabar Juozo Balčikonio gimnazija). 1948 m. perėjo į Panevėžio mokytojų seminarijos II kursą. Tais pačiais metais buvo ištremtas į Kolymos lagerius. 1954 m. grįžo iš tremties. Dirbo Panevėžio miesto valstybinio draudimo inspekcijoje. Mokėsi Panevėžio 1-oje darbo jaunimo vakarinėje mokykloje. 1965 m. baigė Vilniaus valstybinio universiteto Ekonomikos fakulteto neakivaizdinį skyrių. Dirbo Panevėžio miesto valstybinio draudimo inspekcijoje. 1993 m. išėjo į pensiją.

V. Juškevičius – žinomas kultūros veikėjas. Domėjosi menine fotografija, turizmu, kraštotyra. Vaidino Panevėžio lėlių liaudies teatre, rašė scenarijus spektakliams, įvairioms šventėms, miesto ir respublikiniams kultūriniams renginiams, ruošė personalines humoro programas, kūrė eilėraščius. 2015 m. išleistas V. Juškevičiaus eilėraščių rinkinys „Pamąstymai: rimuoti, nepažaboti“.

Mirė V. Juškevičius 2016 m. vasario 7 d. Panevėžyje. Palaidotas Šilaičių kapinėse (Panevėžio r.).

Fondo sudėtis

Biografinė medžiaga: V. Juškevičiaus autobiografija, pokario ir tremties metų atsiminimai „Šešeri negandų metai“.

Kūrybinės veiklos dokumentai: V. Juškevičiaus humoristiniai eilėraščiai, humoreskos, sveikinimų kalbos, įvairių švenčių scenarijai, Panevėžio lėlių liaudies teatro aktoriams sukurti sveikinimai ir kt.

Tarnybinė-visuomeninė veikla: V. Juškevičiaus atsiminimų „Mano mokykla“ ir „Atsiminimai apie mokymąsi Panevėžio 1-oje darbo jaunimo vakarinėje vidurinėje mokykloje“ mašinraščio kopijos, straipsnis sienlaikraščiui „Poilsį pasirenkame patys“.

Korespondencija: V. Juškevičiaus laiškai artimiesiems iš tremties; tremties draugų Vytauto Giržausko, Vaclovo Švarckio ir jų artimųjų laiškai V. Juškevičiui.

Nuotraukos: V. Juškevičiaus portretinės, mokslo metų, tremties, jo poezijos knygos „Pamąstymai: rimuoti, nepažaboti“ pristatymo Panevėžio aklųjų bibliotekoje nuotraukos; Panevėžio žygeivių klubo, Panevėžio kraštotyros draugijos narių, Panevėžio lėlių liaudies teatro spektaklių, kelionių ir kitos nuotraukos.                       

F83 Krasauskas Antanas

Antanas Krasauskas
Antanas Krasauskas. Fotoateljė Paul Neuman. Krukenbeck. (Vokietija). 1916 m .PAVB F83-15

38 saug. vnt., chronologinės ribos 1904–2004 m.

Antanas Krasauskas gimė 1884 m. rugpjūčio 15 d. Nevėžninkų kaime, Naujamiesčio valsčiuje (dab. Panevėžio r.), Liberiškio dvaro kumečio šeimoje. Tėvų iniciatyva lankė vietos slaptą lietuvišką mokyklą, vėliau baigė keturias rusiškos valdinės mokyklos klases. 1904 m. baigė Panevėžio žemės ūkio mokyklą. Dirbo gėlininku kunigaikščio Bogdano Oginskio dvare Rietave. 1905–1907 m. tarnavo Rusijos caro kariuomenėje Baku. Dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare. 1915 m. patekęs į vokiečių nelaisvę, buvo įdarbintas sodininku-gėlininku Krukenbeck dvare Vokietijoje pas dvarininkus von Gaudeckerius. Po karo grįžęs į Lietuvą A. Krasauskas įsijungė į Lietuvos kooperacijos bendrovių sąjungos veiklą, iki 1940 m. dirbo Lietkoopsąjungos parduotuvės Panevėžyje atsakinguoju vedėju. Sovietmečiu – Panevėžio miesto apželdinimo treste.

Lietuvių literatūrai jis paliko vertingą palikimą – autobiografinį romaną „Mirtis už fronto“ (1935). Jame aprašė savo patirtį Pirmajame pasauliniame kare.

Mirė A. Krasauskas 1968 m. sausio 7 d., palaidotas Panevėžyje.                   

Fondo sudėtis

Biografiniai dokumentai: A. Krasausko dienoraštis, rašytas tarnaujant Rusijos caro kariuomenėje Baku.

Tarnybinės veiklos dokumentai: pažyma apie A. Krasausko darbą Vokietijoje, pranešimas, sutartys su Lietuvos kooperacijos bendrovių sąjunga.

Šeimos medžiaga: Krasauskų šeimos genealoginio medžio lentelė, Aldonos Krasauskaitės-Sauliuvienės-Rusinienės atsiminimai apie šeimą, Izidoriaus Svitkausko pasas, I. Svitkausko pranešimas Nuostolių komisijai apie patirtą žalą vokiečių okupacijos metu ir kt. medžiaga.

Nuotraukos ir ekslibrisai: A. Krasausko nuotraukos įvairiais gyvenimo laikotarpiais, seserų Malvinos ir Kamilės Kielaičių, kunigo Adolfo Stašio, Nijolės Renigerytės ir kt. asmenų nuotraukos; dailininko Gerardo Bagdonavičiaus apie 1940–1941 m. sukurti Aldonos ir Vytauto Saulių bei Vytauto Sauliaus ekslibrisai.

Dalis fondo F83 nuotraukų publikuojamos portale www.epaveldas.lt

F84 Plėštys Zigmantas

F85 Pauliukas Antanas

F86 Virkau Vytautas Osvaldas

F87 Gabrėnas Antanas

121 saug. vnt., chronologinės ribos 1922–2009 m.

A. Gabrėnas
Antanas Gabrėnas. Panevėžys. Apie 1970 m. PAVB F87-66

Inžinierius, tautodailininkas Antanas Gabrėnas gimė 1909 m. birželio 26 d. Liepojoje (Latvija). 1923 m. su šeima persikėlė į Panevėžį. Mokėsi Panevėžio valdžios berniukų gimnazijoje (dabar Juozo Balčikonio gimnazija). Skatinamas skulptoriaus Juozo Zikaro daug piešė, gimnazijoje vaidinimams kūrė dekoracijas, rengė parodas, dalyvavo „Meno kuopos“, skautų organizacijos veikloje. 1936 m. baigė Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, įgijo inžinieriaus statybininko specialybę. Dirbo Kaune, Vilniuje. 1942 m. grįžo į Panevėžį ir įsidarbino miesto vykdomajame komitete. Vėliau dirbo Spirito kombinate, Autokompresorių gamykloje. Lankė „Spektro“ dailės studiją. 1972 m. baigė Panevėžio vakarinę dailės mokyklą. Tapė pastele, akvarele, aliejumi, sukūrė grafikos, medžio, metalo darbų. Aktyviai dalyvavo parodose, seminaruose, kūrybinėse stovyklose. Nuo 1966 m. – Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys.

Mirė A. Gabrėnas 1988 m. rugpjūčio 13 d., palaidotas Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kapinėse (Ramygalos g.).

Fondo sudėtis

Biografinė medžiaga, atsiminimai: A. Gabrėno dukros Virginijos Gabrėnaitės-Basevičienės atsiminimai apie tėvą, Reginos Daniūnienės atsiminimai, Vytauto Baliūno ir Stasės Mikeliūnienės pranešimai, skirti Antano Gabrėno 100-osioms gimimo metinėms.

Kūrybos dokumentai: Vilniaus ir Birštono vaizdų eskizai, akvarelės darbai, ekslibrisai, Panevėžio miesto vaizdų ir pastatų grafikos lakštai.

Korespondencija: A. Gabrėno laiškai būsimai žmonai Janinai Grybauskaitei, dukrai V. Gabrėnaitei-Basevičienei; įvairių asmenų laiškai ir sveikinimai A. Gabrėnui.

Autografuoti leidiniai: dailininkų Kazio Abramavičiaus, Veronikos Šleivytės, Irenos Liogienės, fotografo Liongino Skrebės ir kitų asmenų autografuoti parodų katalogai, albumai.

Kitų asmenų dokumentai: įvairūs atvirukai ir kt. dokumentai.

Nuotraukos: A. Gabrėno mokslo metų, šeimos, jo kūrybos darbų nuotraukos; A. Gabrėno fotografuotos mėgėjiškos ir meninės Panevėžio miesto ir rajono, kitų Lietuvos miestų ir miestelių vaizdų nuotraukos.

F88 Maksimaitienė Ona

98 saug. vnt., chronologinės ribos 1922–1996 m.

Ona Maksimaitienė su dukra Rimgaile
Ona Maksimaitienė su dukra Rimgaile. Panevėžys. 1940 m. PAVB F88-96

Istorikė, kartografė, pedagogė, humanitarinių m. dr. Ona Maksimaitienė gimė 1902 m. vasario 15 d. Peterburge (Rusija). Mokėsi privačioje mergaičių gimnazijoje Peterburge. 1916–1918 m. – Voronežo Martyno Yčo mergaičių gimnazijoje. 1919–1922 m. – Kauno „Saulės“ gimnazijoje. 1922–1927 m. studijavo Lietuvos universiteto Humanitarinio fakulteto istorijos skyriuje. 1926–1935 m. mokytojavo Mažeikių, Kėdainių gimnazijose. 1935 m. persikėlė į Panevėžį. 1935–1944 m. O. Maksimaitienė dirbo Panevėžio mergaičių gimnazijoje, 1944–1948 m. – Panevėžio mokytojų seminarijoje, 1948–1957 m. – Panevėžio berniukų gimnazijoje. 1957 m. persikėlė į Vilnių. 1957–1970 m. – Lietuvos TSR mokslų akademijos Istorijos instituto (dab. Lietuvos istorijos institutas) mokslinė bendradarbė. 1966 m. apgynė disertaciją tema „Sukilėlių karinė organizacija ir koviniai veiksmai Lietuvoje 1863–1864 m.“ 1970 m. išėjo į pensiją.

1937 m. išleistas O. Maksimaitienės parengtas pirmasis lietuviškas sieninis Lietuvos istorijos žemėlapis. O. Maksimaitienė parašė knygų iš Lietuvos istorijos, istorinės geografijos: „Lietuvos sukilėlių kovos 1863-1864 m.“ (1969), „Lietuvos istorinės geografijos ir kartografijos bruožai“ (1991) ir kt. Nemaža dalis istorikės kūrybinio palikimo skirta Panevėžiui. 1961 m O. Maksimaitienė paskelbė mokslinį straipsnį „Pirmosios žinios apie Panevėžio miestą“. Išleido knygą „Iš Panevėžio istorijos“ (1992), po istorikės mirties išleista jos monografija „Panevėžio miesto istorija: nuo pirmųjų paminėjimų šaltiniuose iki XX a. 8-ojo dešimtmečio“ (2003).

Mirė O. Maksimaitienė 1999 m. gruodžio 10 d. Vilniuje, palaidota Panevėžyje.

Fondo sudėtis

Biografinė medžiaga: O. Maksimaitienės autobiografija, studijų knygelė, aukštojo mokslo baigimo diplomas, įvairių dokumentų nuorašai, pirmųjų mokytojavimo metų Kaune užrašų knygelė (1923), atsiminimai iš įvairių gyvenimo laikotarpių.

Kūrybinės veiklos dokumentai: mokslinių darbų, susijusių su Lietuvos istorija, istorine geografija, Panevėžio miesto istorija, 1863–1864 m. sukilimu, rankraščiai, paruošiamoji medžiaga ir spaudinių korektūros.

Tarnybinė-visuomeninė veikla: istorijos dėstymo Panevėžio mokyklose metodinė medžiaga; atsiminimai apie darbą ir kolegas Lietuvos TSR mokslų akademijos Istorijos institute ir apie knygos „Panevėžio miesto istorija“ leidybos problemas; O. Maksimaitienės atsiminimai apie visuomeninę veiklą.

Kita medžiaga: O. Maksimaitienės prašymu Mykolo Karkos parengti atsiminimai apie Panevėžio muzikinę ir teatrinę praeitį.

Ikonografija: O. Maksimaitienės šeimos ir darbinės veiklos nuotraukos.

F89 Prialgauskas Henrikas

Henrikas Prialgauskas
Henrikas Prialgauskas. Panevėžys. 1975 m. PAVB F89-56

74 saug. vnt., chronologinės ribos 1922–2001 m.

Kunigas, dramaturgas Henrikas Prialgauskas gimė 1892 m. lapkričio 1 d. Jankaičių kaime (Radviliškio r.). 1912 m. Petrograde baigė 6 gimnazijos klases. 1913–1920 m. mokėsi Kauno kunigų seminarijoje. Kunigavo daugiausia Aukštaitijoje. 1949–1957 m. kalėjo Irkutsko srities lageriuose. 1957 m. rugsėjo 19 d. grįžo į Lietuvą. 1958–1959 m. paskiriamas dirbti altarista Dusetose (Zarasų r.). Nuo 1959 m. dirbo administratoriumi Velykiuose (Panevėžio r.).

Kunigas H. Prialgauskas Stasio Žemaičio slapyvardžiu tarpukario metais Biržų spaustuvėje išspausdino dešimt savo parašytų dramų, komedijų, tragedijų, skirtų kaimo mėgėjų scenai. Dalis jo kūrinių likę rankraščiuose. H. Prialgausko kūriniai: „Drama miške“ (1926), „Prakeikti pinigai“ (1933), „Rickus“ garsus Lietuvos plėšikas“ (1934), „Žmogžudžio duktė“ (1934), „Jaunikis iš kaimo“ (1935), „Leitenantas Antanas“ (1935), „Kruvini brilijantai“ (1935) ir kt.

Mirė H. Prialgauskas 1978 m. rugpjūčio 23 d. Velykiuose, palaidotas Panevėžyje.

Fondo sudėtis

Biografinė medžiaga: įvairūs asmens dokumentai: H. Prialgausko gimimo liudijimas, kunigo pažymėjimas, pažyma apie H. Prialgausko bausmės atlikimą lageryje, vairuotojo pažymėjimas, testamentas ir kt.; H. Prialgausko atsiminimai ir dienoraščiai.

Kūrybinės veiklos dokumentai ir vertimai: H. Prialgausko pamokslų rinkiniai, eilėraščių, komedijų, poemos „Danutė“ rankraščiai; kūrinių vertimai į lenkų kalbą.

Tarnybinė veikla: Velykių parapijos gyventojų ir vaikų, paruoštų Sakramentams, sąrašai, Velykių bažnyčios komiteto susirinkimų protokolai, įvairūs užrašai, susiję su kunigo H. Prialgausko tarnybine veikla.

Kitų asmenų dokumentai: Justo Jasėno surinkta medžiaga apie kunigą H. Prialgauską ir jo bažnytinę bei pasaulietinę veiklą, kunigo Kosto Balsio kalbų, sakytų Panevėžio vyskupui Juozui Preikšui lankantis Miežiškių ir Velykių (Panevėžio r.) bažnyčiose, tekstai ir kt. dokumentai.

Nuotraukos: H. Prialgausko portretinė ir laidotuvių nuotraukos, Miežiškių ir Velykių bažnyčiose dirbusių kunigų, minėtų bažnyčių ir kt. nuotraukos.

Dalis fondo F89 dokumentų publikuojami portale www.epaveldas.lt

F90 Mazūras Henrikas

H. Mazūras
Dailininkas Henrikas Mazūras. Fotogr. V. Benašo. Panevėžys. 2014 m.

263 saug. vnt., chronologinės ribos 1974–2021 m.

Dailininkas Henrikas Mazūras gimė 1954 m. rugsėjo 20 d. Ukmergėje. 1975 m. baigė Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikumą ir gavo paskyrimą į Panevėžio prekybos valdybos reklamos biurą. 1983–2002 m. – Krekenavos agrofirmos dailininkas. 1990–2016 m. dirbo Krekenavos vidurinėje mokykloje (dabar – Mykolo Antanaičio gimnazija) dailės mokytoju. 2002–2010 m. – Panevėžio r. Uliūnų pagrindinėje mokykloje. 2004 m. baigė Šiaulių universiteto Menų fakultetą.

Nuo 1979 m. dalyvauja parodose, konkursuose Lietuvoje ir užsienyje (Argentinoje, Čekijoje, Italijoje, Latvijoje, Rumunijoje, Kinijoje, Prancūzijoje ir kt.). Nuo 1995 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Kūrybos sritys – ekslibrisai, taikomoji grafika.

Knygų „Ekslibrisas moksleivių kūryboje“ (2005) ir „Grafikos ženklų tiltas“ (2014) autorius. 2010 m. išleido poezijos rinkinį „Nutolę peizažai“.                                                                                                                     

Nuo 2010 m. dirba dailės mokytoju Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnazijoje.

Fondo sudėtis

Asmens dokumentai: dailininko H. Mazūro vizitinė kortelė.

Kūrybinės veiklos dokumentai: H. Mazūro eilėraščių rankraščiai, autorinių parodų katalogai, ekslibrisai: Elenos Mezginaitės, Vinco Kisarausko, Juozo Tumo-Vaižganto, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Juozo Zikaro ir kt., atkurtos Lietuvos 100-mečiui skirti ekslibrisai ir kt. dokumentai.

Korespondencija: įvairių asmenų laiškai adresuoti H. Mazūrui.

Nuotraukos: dailininko H. Mazūro jubiliejinės parodos atidarymo Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos galerijoje „2-asis aukštas“ ir kt. nuotraukos.                                                

Kitų asmenų dokumentai: latvių dailininko Andrejs Māris Eizāns sukurtas ekslibrisas, skirtas H. Mazūrui (2017).

H. Mazūro fondas F90 nuolat pildomas.

Dalis H. Mazūro ekslibrisų iš fondo F90 publikuojami portale www.epaveldas.lt

F91 Černiauskas Leonas

L. Černiauskas
Leonas Černiauskas. Panevėžys. 1953 m. PAVB F91-9

23 saug. vnt., chronologinės ribos 1938–1990 m.

Choreografas Leonas Černiauskas gimė 1926 m. birželio 28 d. Pagėgiuose (Šilutės r.). Apie 1930 m. šeima persikėlė į Panevėžį.

1944–1946 m. L. Černiauskas šoko ir dainavo Lietuvos TSR valstybinės filharmonijos liaudies dainų ir šokių ansamblyje. Nuo 1947 m. – Panevėžio kultūros namų meno vadovas. Vadovavo tautinių šokių kolektyvams. 1950 m. Respublikinei dainų šventei paruošė du šokių ratelius. L. Černiauskas – sportinių šokių, tuo metu vadinamų pramoginiais šokiais, pradininkas Panevėžyje. 1964 m. Panevėžio kultūros namuose įkūrė pramoginių šokių kolektyvą. Jo iniciatyva nuo 1967-ųjų metų Panevėžio sporto rūmuose pradėti organizuoti respublikiniai ir tarptautiniai pramoginių šokių konkursai. L. Černiauskas organizavo seminarus mokyklų ir klubų šokių vadovams, ruošė šokėjus dainų šventėms, buvo respublikinių ir Panevėžio miesto dainų švenčių baletmeisteris ir asistentas. Už aktyvią meninę veiklą apdovanotas garbės, padėkos raštais, medaliais.

Mirė L. Černiauskas 1991 m. liepos 31 d. Panevėžyje.

Fondo sudėtis

Biografinė medžiaga: įvairūs garbės raštai, pažymėjimai, išduoti L. Černiauskui, žmonos Vandos Černiauskienės atsiminimai apie L. Černiausko kūrybinę veiklą, jo paties atsiminimai „Kaip aš susidraugavau su šokiu?“, laikraščių straipsnių iškarpos apie L. Černiauską ir jo vadovaujamus šokėjus.

Ikonografija: L. Černiausko portretinės, šeimos ir darbinės veiklos grupinės nuotraukos.

F92 Marcinkevičiūtė-Bernadišienė Almonija

F93 Balienė Juzefa

J. Balienė
Juzefa Balienė. Panevėžys. Apie 1980 m. PAVB F93-18

19 saug. vnt., chronologinės ribos 1950–2000 m.

Kraštotyrininkė Juzefa Balienė gimė 1919 m. sausio 2 d. Viliotėje (Mažeikių r.). Mokėsi Ylakių (Skuodo r. ) pradžios mokykloje, Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje.

1942 m. išvežta priverstiniams darbams į Leipcigą (Vokietija). 1943 m. iš Vokietijos pabėgo, slapstėsi Biržų r. Lebeniškių kaime. 1946 m. dirbo Joniškėlio (Pasvalio r.) veterinarijos punkte. 1955 m. ištekėjo už veterinarijos gydytojo Alberto Balio, gyveno Telšiuose.

1960 m. atvyko į Panevėžį ir iki 1994 m. dirbo Autokompresorių gamykloje. Aktyviai įsijungė į visuomeninę veiklą: dainavo gamyklos chore, redagavo sienlaikraštį, organizavo pagyvenusių žmonių šokių ratelį.

Nuo 1961 m. – Panevėžio esperantininkų klubo narė. Bendradarbiavo esperantininkų spaudoje, dalyvavo konferencijose, suvažiavimuose, stovyklose. Nuo 1965 m. kūrė iš medžio kelmų, šaknų įvairias kompozicijas, vazas. 2000 m. liepos 14 d. Panevėžio kraštotyros muziejuje buvo atidaryta J. Balienės sukurtų darbų paroda „Medžio paslapties beieškant“.

J. Balienė rinko kraštotyrinę medžiagą tema „Moters darbai (XX amžiaus I ketv.)“, įvairių autorių aforizmus ir citatas, kūrė eilėraščius.

Mirė J. Balienė 2001 m. birželio 17 d. Panevėžyje.

Fondo sudėtis

Biografija: J. Balienės biografijos faktai ir atsiminimai, parengti Laimos Lapėnienės.

Kūrybinė veikla: J. Balienės surinktos kraštotyrinės medžiagos „Moters darbai (XX amžiaus I ketv.)“ ir jos eilėraščių rankraščiai, įvairių autorių aforizmai, citatos ir kt.

Korespondencija: J. Balienės laiškas Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos rankraščių skyriaus darbuotojai L. Lapėnienei, kvietimas L. Lapėnienei į J. Balienės parodos „Medžio paslapties beieškant” atidarymą, Lietuvos SSR mokslų akademijos Istorijos instituto Etnografijos skyriaus vadovės Angelės Vyšniauskaitės laiškas J. Balienei.

Nuotraukos: J. Balienės pavienės, parodos „Medžio paslapties beieškant” atidarymo Panevėžio kraštotyros muziejuje, dalyvavimo Pasauliniame esperantininkų kongrese Leningrade (dabar Sankt Peterburgas) grupinės nuotraukos.

F94 Kosmauskų šeima

Kosmauskų šeima. Panevėžys. Apie 1985 m. PAVB F94-105
Kosmauskų šeima. Panevėžys. Apie 1985 m. PAVB F94-105

116 saug. vnt., chronologinės ribos 1939–2000 m.

Aktorė Henrika Hokušaitė-Kosmauskienė gimė 1927 m. rugsėjo 24 d. Panevėžyje. 1944 m. mokėsi Panevėžio dramos teatro vaidybos studijoje. Nuo 1945 m. iki mirties Panevėžio dramos teatro aktorė. 1946 m. baigė Panevėžio mokytojų seminariją. Nuo 1964 m. vaidino kino filmuose. Sukūrė daugiau kaip 95 vaidmenis teatre. LTSR nusipelniusi artistė (1974).

Mirė H. Hokušaitė-Kosmauskienė 1989 m. rugpjūčio 31 d. Panevėžyje, palaidota Kristaus Karaliaus katedros kapinėse (Ramygalos g.).

Teatro ir kino aktorius Stepas Kosmauskas gimė 1918 m. balandžio 29 d. Darbutuose (Raseinių r.). 1938 m. baigė Raseinių gimnaziją. 1941 m. – Panevėžio dramos teatro vaidybos studiją ir buvo priimtas aktoriumi į Panevėžio dramos teatrą, kuriame dirbo iki mirties. Teatre sukūrė apie 110 įvairių vaidmenų. Nuo 1960 m. sukūrė apie 20 vaidmenų kine. LTSR nusipelnęs artistas (1960).

Mirė S. Kosmauskas 1985 m. kovo 25 d. Panevėžyje, palaidotas Kristaus Karaliaus katedros kapinėse (Ramygalos g.).

Režisierė Margarita Kosmauskaitė gimė 1950 m. Panevėžyje. Dirbo Lietuvos televizijoje režisieriaus asistente, garso režisiere.

Mirė M. Kosmauskaitė 1997 m. liepos 12 d. Palaidota Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kapinėse (Ramygalos g.).

Dailininkas, scenografas Vygantas Kosmauskas gimė 1960 m. rugsėjo 24 d. Panevėžyje. 1986 m. baigė Vilniaus dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija). Kaip scenografas ir kostiumų dailininkas dirbo Kauno, Šiaulių, Klaipėdos ir Panevėžio dramos teatruose. Dalyvavo parodose kaip grafikas. Surengė personalinių parodų. Kūrė estampus, plakatus, programas įvairiems Lietuvos teatrams.

Mirė V. Kosmauskas 2001 m. kovo 26 d. Panevėžyje, palaidotas Kristaus Karaliaus katedros kapinėse (Ramygalos g.).

Fondo sudėtis

Biografinė medžiaga: H. Hokušaitės-Kosmauskienės autobiografija, garbės raštai, LTSR savanoriškos knygos bičiulių draugijos nario bilietas Nr. 21, Lietuvos TSR nusipelniusios artistės garbės vardo suteikimo raštas H. Hokušaitei-Kosmauskienei, V. Kosmausko sukurti „Ekrano“ kultūros rūmų, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos logotipų eskizai, pranešimas M. Kosmauskaitei apie Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute vyksiančią egzaminų-paskaitų sesiją ir kt. dokumentai.

Korespondencija: režisieriaus Raimondo Vabalo, aktorių Romualdos Stefanijos Mikalauskaitės-Zabarauskienės, Danutės Juronytės-Zelčiuvienės ir kitų asmenų laiškai bei sveikinimai H. ir S. Kosmauskų šeimai, M. Kosmauskaitės laiškai tėvams H. ir S. Kosmauskams, broliui V. Kosmauskui, įvairių asmenų laiškai, adresuoti M. Kosmauskaitei, V. Kosmauskui, H. Hokušaitei-Kosmauskienei ir S. Kosmauskui.

Kita medžiaga: įvairių autorių pjesių mašinraščių kopijos su rankraštinėmis pastabomis: Antano Venclovos „Gimimo diena“ (1965), Haroldo Pinterio „Sugrįžimas“ (1965), Slavomiro Mrožeko „Atviroje jūroje“, Kazio Sajos „Surūdijęs vanduo“ (1981), Juozo Erlicko „Kolumbo gimtadienis“ (1985) ir kt.; Reginos Hokušaitės LTSR valstybinės bibliotekos skaitytojo bilietas Nr. 2584, laiškas-kvietimas režisieriui Juozui Miltiniui ir kt. dokumentai.

Nuotraukos: H. ir S. Kosmauskų šeimos, rašytojo Kazio Paulausko, aktorių Rolando Butkevičiaus, Dalios Melėnaitės, R. S. Mikalauskaitės-Zabarauskienės ir kt. nuotraukos.

F95 Raskas Valteris (Rasčiauskas Vladas)

51 saug. vnt., chronologinės ribos 1963–2002 m.

Raskas Valteris
Valteris Raskas su Honkongo (Kinija) gyventojais. 1969 m. PAVB 95-7

Verslininkas, keliautojas, rašytojas, filantropas Valteris Raskas (Vladas Raščiauskas) gimė 1901 m. spalio 15 d. Panevėžyje. Mokėsi Panevėžio gimnazijoje (dabar Juozo Balčikonio gimnazija). 1926 m. pusiau slapta paliko Lietuvą ir atvyko iš pradžių į Kanadą, o vėliau į JAV. Dirbęs sunkiausius darbus, per savo sumanumą ir triūsą ilgainiui tapo žinomu verslininku, milijonieriumi. Daug keliavo. Savo keliones aprašė knygose „Trylika kartų aplink žemę“ (1991), „Margoji žmonių planeta“ (2001). Įsteigė kelionių agentūrą „American Travel Service“. Nuo 1960 m. pirmasis ėmė vežti turistines tautiečių grupes į Lietuvą. V. Raskas rėmė Lietuvos kultūros įstaigas, didelę savo palikimo dalį skyrė Lietuvos vaikų fondui.

Mirė V. Raskas 1996 m. kovo 11 d. Čikagoje (JAV). 1997 m. palaikai perlaidoti Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kapinėse (Ramygalos g.).

Fondo sudėtis

Korespondencija: V. Rasko atvirlaiškiai, šventiniai sveikinimai iš Kanados, Brazilijos, Australijos, Pietų Afrikos ir kt., adresuoti Petrui Aižinui ir buvusiai kaimynei Panevėžyje Jadvygai Kondzežauskaitei-Mikalauskienei.

Ikonografija: V. Rasko pavienės ir grupinės nuotraukos su rankraštinėmis pastabomis iš jo kelionių po įvairias pasaulio šalis; atvirukai ir atvirukų albumas su įvairių pasaulio šalių ir miestų vaizdais.

Kiti dokumentai: kvietimas į keliautojo, filantropo Valterio Rasko (Vlado Raščiausko) 101-ųjų gimimo metinių minėjimą Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos galerijoje „2-asis aukštas“.

F96 Moigytė Irena

Irena Moigytė. Panevėžys. 1959 m. PAVB F96-147
Irena Moigytė. Panevėžys. 1959 m. PAVB F96-147

514 saug. vnt., chronologinės ribos 1877–2005 m.

Pedagogė Irena Moigytė gimė 1915 m. kovo 26 d. Černihive (Ukraina) Zigmanto Moigio ir Ninos Mitarevskajos-Moigienės šeimoje. 1922 m. Moigių šeima atvyko į Lietuvą. 1925–1933 m. I. Moigytė mokėsi Panevėžio lenkų gimnazijoje. 1934–1938 m. Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete studijavo prancūzų kalbą ir literatūrą. Nuo 1939 m. mokytojavo Giedraičių progimnazijoje (Molėtų r.). 1940 m. perkelta į Panevėžio mergaičių gimnaziją (dabar Vytauto Žemkalnio gimnazija). Šioje mokymo įstaigoje mokytojavo iki pensijos.

Mirė I. Moigytė 2001 m. spalio 21 d. Panevėžyje, palaidota Kristaus Karaliaus katedros kapinėse (Ramygalos g.).

Fondo sudėtis

Biografinė medžiaga: I. Moigytės gimimo metrikų išrašas, autobiografija, Panevėžio lenkų gimnazijos baigimo atestato Nr. 284 nuorašas, I. Moigytės katalikų tikėjimo priėmimo liudijimas Nr. 568, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto, Vilniaus valstybinio universiteto išduoti pažymėjimai apie išklausytą 8 semestrų kursą ir išlaikytus egzaminus, diplomai ir kt. dokumentai.

Įvairūs užrašai: I. Moigytės diplominio darbo mašinraščio nuorašas, Panevėžio lenkų gimnazijos moksleivės I. Moigytės atminimų albumėlis, prancūzų kalbos ir literatūros, rusų meno istorijos ir kitų dalykų paskaitų konspektai.

Tarnybinė visuomeninė veikla: mokinių namų darbų ir jų kontrolės užrašai, Panevėžio 2-osios vidurinės mokyklos 1965 m. 33-iosios abiturientų laidos mokinių sąrašai, minėtos mokyklos pedagogų tarybos pavienių posėdžių protokolai ir kt. medžiaga.

Korespondencija: įvairių asmenų laiškai, sveikinimai, kvietimai  Irenai ir Halinai Moigytėms lietuvių ir lenkų kalbomis.

Šeimos medžiaga: Moigių giminės genealoginis medis, Halinos Moigytės, Zigmanto Moigio, Ninos Mitarevskajos-Moigienės, Liudvikos-Liucijos Eidrigevičiūtės-Moigienės įvairūs dokumentai, Jono Moigio testamento ir jo patvirtinimo vykdymui mašinraščio nuorašas.

Kolekcijos: atvirukų rinkiniai ir pavieniai atvirukai su įvairių šalių miestų vaizdais, žmonių portretais.

Kitų asmenų dokumentai ir laiškai: atvirlaiškis Jelizavetai Aleksandrovnai Mitarevskajai, JAV lietuvių bendruomenės šv. Kazimiero lituanistinės mokyklos 1-ojo skyriaus moksleivio Tomo Mikuckio moksleivio pažymėjimas, mokytojos Inos Lubninienės atsisveikinimo kalba Irenos Moigytės laidotuvėse ir kiti dokumentai.

Nuotraukos: Zigmanto ir Ninos Moigių šeimos, Tado Moigio, Jono Moigio, Liudvikos-Liucijos Eidrigevičiūtės-Moigienės, Vytauto Moigio ir kitų Moigių giminės atstovų portretinės, pavienės ir grupinės nuotraukos; Panevėžio lenkų gimnazijos pedagogų ir moksleivių, kitų Panevėžio mokyklų pedagogų, įvairių asmenų, vietovių, pastatų ir kt. nuotraukos; 13 nuotraukų albumų.

Dalis I. Moigytės fondo F96 dokumentų publikuojami portale www.epaveldas.lt

F97 Dulksnys Kazimieras

F98 Bagdonas Kazimieras

Kazimieras Bagdonas
Kazimieras Bagdonas. 1940 m. PAVB F98-5

27 saug. vnt., chronologinės ribos 1928–2002 m.

Mokytojas Kazimieras Bagdonas gimė 1906 m. vasario 26 d. Panevėžio apskrities Subačiaus valsčiaus Plakiškių kaime. Mokėsi Kupiškio, vėliau Panevėžio valdžios berniukų gimnazijoje (dabar Juozo Balčikonio gimnazija), kurią baigė 1927 m. Studijavo matematiką Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Apie 1932–1937 m. mokytojavo Kražių „Žiburio“ draugijos gimnazijoje (Kelmės r.), vėliau Pasvalyje. 1942 m. persikėlė į Panevėžį. Dirbo Panevėžio mokytojų seminarijoje, Prekybos, Muzikos bei kitose mokyklose. Aktyviai dalyvavo Panevėžio kultūriniame gyvenime. 1968 m. išėjęs į pensiją, mokė mokinius matematikos privačiai.

Mirė K. Bagdonas 1994 m. sausio 22 d. Panevėžyje. Palaidotas Kristaus Karaliaus katedros kapinėse (Ramygalos g.)

Fondo sudėtis

Biografinė medžiaga: K. Bagdono dukters Birutės Marijos Diečkuvienės atsiminimai apie tėvą, buvusios mokinės Elvyros Povilauskaitės-Šileikienės atsiminimai „Mano mylimiausias mokytojas“, K. Bagdono Vytauto Didžiojo universiteto baigimo diplomas.

Ikonografija: K. Bagdono portretinės, pavienės, šeimos, studijų metų, pedagoginės veiklos Kražiuose (Kelmės r.), Pasvalyje ir Panevėžyje nuotraukos.

K. Bagdono fondo F98 nuotraukos publikuojamos portale www.epaveldas.lt

F99 Čiplytė-Orlova Joana Viga

F100 Liepinis Augustinas

A. Liepinis
Augustinas Liepinis. Fotoateljė J. Pauros. Panevėžys. 1931 m. PAVB F100-72

78 saug. vnt., chronologinės ribos 1921–1978 m.

Kunigas, literatas, vertėjas Augustinas Liepinis gimė 1896 m. lapkričio 21 d. Jaunjelgavos apskrities Neretos valsčiaus Zilgalių vienkiemyje (Latvija). 1908–1909 m. lankė Suvainiškio (Rokiškio r.) pradinę mokyklą. 1909–1911 m. mokėsi Neretos (Latvija) Kesterio dviklasėje mokykloje. 1911–1914 m. – Rygos privačioje A. Karto progimnazijoje. 1914–1921 m. – Kauno kunigų seminarijoje (su pertraukomis dėl šalyje kilusio karo). 1921 m. buvo įšventintas į kunigus. Paskirtas Rokiškio bažnyčios vikaru ir tikybos mokytoju Rokiškio pradinėje mokykloje. 1923–1926 m. studijavo Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultete. 1926 m. sausio 21 d. paskirtas Rokiškio valstybinės gimnazijos kapelionu bei Rokiškio Šv. Augustino bažnyčios administratoriumi. Nuo 1926 m. liepos 14 d. – Panevėžio Šv. Stanislovo bažnyčios (dabar Kristaus Karaliaus katedra) vikaras. 1927–1940 m. – Kurijos notaras. Dirbo Panevėžio mokytojų seminarijos kapelionu, nuo 1929 m. – Panevėžio valstybinės gimnazijos kapelionas. A. Liepinis buvo aktyvus blaivybės propaguotojas Panevėžyje, dalyvavo knygų leidimo bendrovės „Žinija“ veikloje. 1940 m. jam suteiktas garbės kanauninko vardas. 1941 m. paskirtas Panemunio Švč. Trejybės bažnyčios (Rokiškio r.) klebonu, šiose pareigose ištarnavo 35 metus.

Apie 1910 m. parašė pirmuosius straipsnius spaudai. Bendradarbiavo daugelyje katalikiškos pakraipos laikraščių. Iš jų paminėtini: „Žvaigždė“, „Tėvynės sargas“, „Šaltinis“, „Rytas“, „Laisvė“, „Ūkininkas“ ir kt. 1928–1940 m. – „Panevėžio balso“ (nuo 1935 m. „Panevėžio garso“) redaktorius. A. Liepinis buvo daugelio religinio turinio knygų sudarytojas ir vertėjas. Paskutinis didesnis darbas – gyvenimo pavyzdžių rinkinys „Kitų pėdomis“ (T. 1 – 1933, T. 2 – 1937, T. 3 – 1939). Išvertė nemažai užsienio autorių kūrinių – Bernhardo Bartmann’o „Marija tikėjimo ir maldingumo šviesoje“ (1922), Konrado  Hock’o „Dievo akyvaizdoje“ (1922), Moritzo Mešlerio „Šventasis Aloyzas: krikščioniškojo jaunimo globėjo gyvenimas“ ir kt. Daugumą straipsnių ir knygų pasirašinėjo slapyvardžiais: Byriukas, Byrų Byras, Augulėlis, Susipratęs valstietis, Lietuvis, Viską sekąs ir kt.

Mirė A. Liepinis 1977 m. spalio 13 d. Panemunyje. Palaidotas Rygos Sarkandaugavos kapinėse (Latvija).

 Fondo sudėtis

Biografinės žinios: A. Liepinio užrašų knygelė.

Kūrybos dokumentai: gyvenimo pavyzdžių rinkinio „Kitų pėdomis“ rankraščiai, pamokslų, vaizdelių, apysakų, didaktinių istorijų ir užrašų religine tematika rankraščiai.

Tarnybinės veiklos dokumentai: pamokslų, pasakytų Panemunyje, teminiai sąrašai (1941–1976), Panemunio parapijos 1941–1975 m. apyskaita, užrašai apie jaunimo auklėjimą įvairiais gyvenimo tarpsniais.

Kitų asmenų medžiaga: įvairios ištraukos, mintys, citatos surinktos ir užrašytos A. Liepinio, straipsnių, spausdintų žurnale „Tiesos kelias“, sąrašas.

Ikonografija: A. Liepinio portretinės, pavienės ir grupinės nuotraukos, A. Liepinio kapavietės ir antkapinio paminklo Rygos kapinėse, Panemunio Švč. Trejybės bažnyčios nuotraukos.

Ankstesni 50 fondų

Kiti 50 fondų