Rankraščių rinkiniai – fondai nuo 51 iki 100

F51 Šneideris-Diemedis Stasys

Stasys Šneideris tremtyje. Ust Omčiugas (Magadano sr., Rusija). PAVB F51-57
Stasys Šneideris tremtyje. Ust Omčiugas (Magadano sr., Rusija). PAVB F51-57

97 saug. vnt., chronologinės ribos 1932–2003 m.

Pedagogas, poetas, dramaturgas Stasys Šneideris-Diemedis gimė 1918 m. gegužės 3 d. Varšaukos vs. (Panevėžio r.). Mokėsi Maženių pradžios mokykloje (Panevėžio r.), Panevėžio valstybinėje gimnazijoje (dabar Juozo Balčikonio gimnazija). Dalyvavo moksleivių literatų būrelio „Meno kuopa“ veikloje, buvo aktyvus ateitininkas. 1940 m. baigė Ukmergės mokytojų seminariją. 1940–1945 m. mokytojavo Įstricos, Karsakiškio pradžios mokyklose (Panevėžio r.). 1945 m. įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultetą. Pajutęs, kad juo domisi saugumas, persikėlė į Kauną ir tęsė studijas Kauno Vytauto Didžiojo universitete. 1946 m. buvo suimtas ir ištremtas į Magadano sritį (Rusija). 1953 m. paleistas be teisės kur nors išvažiuoti. Gyveno Ust Omčiuge (Magadano sr.). Vėliau persikėlė į Daugpilį (Latvija). 1978 m. grįžo į Lietuvą. 1981 m. apsigyveno Subačiuje (Kupiškio r.).

S. Šneiderio-Diemedžio eilėraščiai, apsakymai spausdinti „Išlaisvintame panevėžietyje“, „Jaunojoje Lietuvoje“, „Panevėžio garse“, „Panevėžio apygardos balse“ ir kt. Didesnė kūrybos dalis liko rankraščiuose.

Mirė S. Šneideris-Diemedis 1987 m. gegužės 5 d. Subačiuje. Palaidotas Šilaičių kapinėse (Panevėžio r.)

Fondo sudėtis

Biografinė medžiaga: S. Šneiderio gimimo pažymėjimas, Panevėžio valstybinės berniukų gimnazijos mokinio Stasio Šneiderio mokinio liudijimas Nr. 1308, Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakulteto Filologijos skyriaus studento Stasio Šneiderio asmens liudijimas Nr. 4405, Jono Šneiderio (S. Šneiderio tėvo) mirties metrikų nuorašas ir kt. dokumentai.

Kūrybinės veiklos dokumentai: S. Šneiderio-Diemedžio eilėraščių, poemų, apsakymų ir dramų rankraščiai.

Korespondencija: S. Šneiderio laiškai artimiesiems iš tremties, eiliuoti šventiniai sveikinimai įvairiems asmenims: Lietuvos operos ir baleto teatro solistui Jonui Stasiūnui, mokytojai ir buvusiai bendramokslei Bronislavai Cedronaitei-Vyčienei, mokytojui Jonui Motiekaičiui ir kt.

Kitų asmenų dokumentai: dukros Jūratės Šneiderytės-Degutienės atsiminimai apie tėvą, Bibliotekos darbuotojos Stasės Mikeliūnienės laiškai poeto žmonai Janinai Steiblytei-Šneiderienei, S. Mikeliūnienės parengta S. Šneiderio-Diemedžio gyvenimo ir kūrybos apžvalga ir kt.

Nuotraukos: S. Šneiderio-Diemedžio portretinės, šeimos ir kitos nuotraukos įvairiais gyvenimo laikotarpiais.

Plačiau apie S. Šneiderį-Diemedį portale „Panevėžio kraštas virtualiai“ rubrikoje „Virtualios parodos“.

Dalis S. Šneiderio-Diemedžio fondo F51 dokumentų publikuojami portale www.epaveldas.lt

 

F52 Jonuška Vincas

13 saug. vnt., chronologinės ribos 1914–1995 m.

Vincas Jonuška
Vincas Jonuška. 1919 m. PAVB F52-6

Lietuvos kariuomenės karininkas, Nepriklausomybės kovų savanoris, pedagogas, spaudos darbuotojas Vincas Jonuška gimė 1895 m. vasario 3 d. Panevėžyje. 1907–1914 m. mokėsi Panevėžio realinėje mokykloje. Redagavo moksleivių laikraštėlį „Aušrelė“, su Baliu Sruoga leido laikraštėlį „Pavieniui menki – drauge galingi“. 1914 m. įstojo į Petrapilio (dab. Sankt-Peterburgas) komercijos institutą. I pasaulinio karo metais mokytojavo, organizavo pasipriešinimo veiklą prieš okupantus. Buvo suimtas ir nuteistas mirties bausme. V. Jonuška iš kalėjimo pabėgo, slapstėsi. 1919 m. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Baigė aukštuosius karininkų kursus, studijavo Lietuvos universiteto teisių fakultete. 1926 m. jam suteiktas kapitono laipsnis.                                                   

1925–1926 m. – žurnalo „Kardas“ atsakingasis redaktorius. V. Jonuškos straipsniai, recenzijos karine tematika buvo spausdinami žurnaluose „Mūsų žinynas“, „Karys“, „Kardas“.

Mirė V. Jonuška 1926 m. gruodžio 18 d. Kaune. Palaidotas Paįstryje (Panevėžio r.).

Fondo sudėtis

Biografinė medžiaga: Vytauto Steponaičio spaudai parengto leidinio „Vinco Jonuškos dienoraštis (1915–1917)“ kopija, Onos Dailidonytės atsiminimai apie V. Jonuškos tėvus ir šeimą, spaudinių kopijos apie V. Jonušką, du atvirlaiškiai tėvui Juozui Jonuškai iš Petrapilio.

Nuotraukos: V. Jonuškos portretinės ir šeimos nuotraukos.

Dalis V. Jonuškos fondo F52 nuotraukų publikuojamos portale www.epaveldas.lt

F53 Šmulkštys Albinas

F54 Babkauskas Bronius

65 saug. vnt., chronologinės ribos 1930–1985 m.

B. Babkauskas
Bronius Babkauskas. Panevėžys. Apie 1970 m. PAVB F54-4

Teatro ir kino aktorius Bronius Babkauskas gimė 1921 m. balandžio 9 d. Pilviškiuose (Vilkaviškio r.). 1938–1940 m. lankė Kauno darbo rūmų vaidybos studiją (vadovas Juozas Miltinis). 1940–1975 m. dirbo Panevėžio dramos teatre. Sukūrė daugiau kaip 100 vaidmenų teatre, kine, televizijos filmuose.

Debiutinis vaidmuo teatre – Jasius (K. Binkio „Atžalynas“, 1941). Kiti įsimintini vaidmenys: Edvardas (A. Vienuolio „Prieblandoje“, 1945), Andrejus (A. Ostrovskio, I. Solovjovo „Belugino vedybos“, 1949), Dornas (A. Čechovo „Žuvėdra“, 1954), Jorgenas Tesmanas ( H. Ibseno „Heda Gabler“, 1957), Bopertiui (E. Labicheʼo „Šiaudinė skrybėlaitė“, 1959), Bankas (W. Shakespeareʼo „Makbetas“, 1961), Johanas Vilhelmas Mebijus (F. Dürrenmatto „Fizikai“, 1967), Edgaras (A. Strindbergo „Mirties šokis“, 1973) ir kt.

Pirmas aktoriaus vaidmuo kine – Klebonas A. Faincimerio juostoje „Aušra prie Nemuno“ (1953). Svarbūs ir pripažinimą pelnę jo vaidmenys kine: Vaitkus (V. Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti“, 1965), Ladeinikovas (S. Kulišo „Ne sezono metas“, 1968), Goja (K. Volfo „Goja, arba sunkus pažinimo kelias“, 1971), Krisas Kelvinas (A. Tarkovskio „Soliaris“, 1972) ir kt.

Aktoriui suteikti LTSR nusipelniusio artisto (1954) ir LTSR liaudies artisto (1965) vardai.

Mirė B. Babkauskas 1975 m. spalio 21 d. Panevėžyje, palaidotas Kristaus Karaliaus katedros kapinėse (Ramygalos g.)

 Fondo sudėtis                                        

Korespondencija: B. Babkausko laiškai į Maskvą režisieriui Juozui Miltiniui (1954) ir Panevėžio dramos teatro aktoriui Vaclovui Blėdžiui (1956).

Nuotraukos: B. Babkausko portretinės, šeimos, darbinės veiklos nuotraukos, aktoriaus laidotuvių ir antkapinio paminklo nuotraukos.

F55 Narečionis Romualdas

F56 Puodžiukaitis Benediktas

F57 Taločkienė Emilija

F58 Kuodys Leonas

F59 Brazauskas Juozas

F60 Barėnas Kazimieras

F61 Janušytė Liūnė

Liūnė Janušytė su seserimi Marija
Rašytoja Liūnė Janušytė (kairėje) su seserimi Marija. Kretinga. Apie 1927 m. PAVB F61-21

46 saug. vnt., chronologinės ribos 1914–1997 m.                                                                                                                                                                                   

Rašytoja, vertėja Liūnė Janušytė gimė 1909 m. rugpjūčio 3 d. Kretingoje. 1928 m. baigė Klaipėdos gimnaziją, studijavo Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakultete. Spaudoje reiškėsi nuo 1926 m. 1928 m. dienraščio „Lietuvos aidas“ redaktorė. 1936–1940 m. korespondentė Estijoje, Latvijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Anglijoje, Prancūzijoje. 1940–1941 m. bendradarbiavo „Šluotos“ žurnale. 1945–1946 m. dirbo laikraštyje „Tiesa“. Kurį laiką gyveno Panevėžyje. 1949 m. sausio mėn. trumpam buvo ištekėjusi už režisieriaus Juozo Miltinio (1907–1994).

Periodikoje spausdino feljetonus ir humoreskas Marso, Žemaičiokės, Gagrio, Ytės, Tetos Liūnės ir kt. slapyvardžiais. Išleido feljetonų rinkinius: „Ant ko ir pasirašau…“ (1935 m.), “Važiuojam“ (1936 m.), „Iki pasimatymo“ (1964 m.), romaną „Korektūros klaida“ (1938 m.),  apysakas vaikams „Pirmosios dienos“ (1948 m.) ir „Žalioji šeima“ (1950 m.), muzikinę pjesę „Mes ne du ir ne trys“ (1951 m.), rusų rašytojų kūrinių vertimų ir kt.

Mirė L. Janušytė 1965 m. gegužės 6 d. Vilniuje.                                                                                                                                                                                          

Fondo sudėtis                                                                               

Biografiniai dokumentai: Liūnės ir Felicijos Janušyčių gimimo liudijimo išrašas iš Kretingos katalikų bažnyčios metrikų knygos.

Korespondencija: L. Janušytės laiškai, adresuoti aktorei Reginai Zdanavičiūtei, aktoriui ir režisieriui Aleksandrui Kernagiui, gydytojai Salomėjai Kalauskaitei ir kt. asmenims.

Atsiminimai: Irenos Aleknienės, aktorės Eugenijos Šulgaitės atsiminimai apie L. Janušytę.

Nuotraukos: L. Janušytės portretinės, pavienės, grupinės ir šeimos narių nuotraukos; Felicijos Janušytės-Margenienės fotografijų albumas.                                                                                                 

Dalis fondo F61 nuotraukų publikuojamos portale www.epaveldas.lt

F62 Aleksandravičius Algimantas

F63 Panevėžio miesto pramonės įmonės

F64 Baleišis Vladas

F65 Asmenvardiniai knygos ženklai (ekslibrisai)

F66 Čiplys Kazimieras

F67 Dienraštis „Sekundė”

F68 Lukšys Motiejus

Motiejus Lukšys
Motiejus Lukšys. Fotoateljė L. Greiserio. Panevėžys. Apie 1936–1939 m. PAVB F68-314

396 saug. vnt., chronologinės ribos 1911–2007 m.                                                                                                                          

Pedagogas, rašytojas Motiejus Lukšys gimė 1907 m. vasario 22 d. Lankeliškių dvaro kumetyne (dab. Vilkaviškio r.). Mokėsi Žaliosios pradinėje mokykloje (dab. Vilkaviškio r.), Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijoje. 1924 m. įstojo į Naumiesčio (dab. Kudirkos Naumiestis) dvimečių pedagoginių kursų pirmąjį kursą. 1926 m. gavo pradinės mokyklos mokytojo pažymėjimą. 1927 m. dirbo Totorkalnio (dab. Biržų r.) pradinės mokyklos mokytoju, 1928–1936 m. – Klingių-Palaimos (dab. Biržų r.) pradinės mokyklos vedėju. 1936 m. perkeltas į Panevėžį. M. Lukšys dirbo Panevėžio pradinėje mokykloje Nr. 1, Mokytojų seminarijoje, Panevėžio 2-ojoje darbo jaunimo vakarinėje vidurinėje mokykloje. 1957 m. M. Lukšiui suteiktas LTSR nusipelniusio mokytojo garbės vardas. 1968 m. išleistas į pensiją.

1926 m. žurnale „Ateitis“ (Nr. 11) išspausdintas pirmasis M. Lukšio apsakymas „Liepa“.  Išleido apsakymų rinkinius vaikams: „Aukso trupiniai“ (1935), „Gailestingoji sesutė“ (1937), „Saulėta diena“ (1938), pasaką-dramą „Žalčių karalienė“ (1940).                                                                               

Atkūrus nepriklausomybę, išleisti romanai: „Dvaro pagairėje“ (1990), „Naujakuriai“ (1998), „Duobėti vieškeliai“ (2006); pasaka „Voverėlė Rudapūkė“ (2003) ir atsiminimai „Pirmoji kelionė į Svajonių pilį: iš atsiminimų“ (2008).

Mirė M. Lukšys 1996 m. gegužės 21 d. Vilniuje.               

Fondo sudėtis                                                                                

Asmens dokumentai: įvairūs pažymėjimai, išduoti mokytojui M. Lukšiui, prašymai, sveikinimai jubiliejų proga, M. Lukšio dienoraščiai, atsiminimai „Pirmoji kelionė į svajonių pilį“ (1992), „Pirmoji diena mokykloje“ (1993), M. Lukšio užrašų knygelė ir kt. dokumentai.

Kūrybinės veiklos dokumentai: apsakymų, apysakų, novelių, pjesių apmatų, romanų „Dvaro pagairėje”, „Naujakuriai” ir „Duobėti vieškeliai“ rankraščiai.

Tarnybinė-visuomeninė veikla: planas „Pradžios mokykla ir darbo principas“ (1933), prašymai ir pranešimai, susiję su tarnybine veikla, M. Lukšio surinktos straipsnių iškarpos įvairia tematika.

Korespondencija: M. Lukšio laiškai šeimos nariams, dukros Nijolės Lukšytės laiškai tėvui, keletas rašytojo Antano Vaičiulaičio laiškų, kitų asmenų laiškai ir sveikinimai, adresuoti M. Lukšiui.

Įvairūs užrašai ir dokumentai: sodininko dienoraščiai, įvairūs užrašai sodininkystės ir daržininkystės tema, kulinariniai receptai ir kt.

Nuotraukos: M. Lukšio portretinės ir pavienės nuotraukos įvairiais gyvenimo laikotarpiais, šeimos narių, kitų asmenų nuotraukos, religinio turinio paveikslėliai, dedikuoti N. Lukšytei; du Povilo Bukavičiaus nuotraukų albumai (1933–1940).                                                                                                   

Plačiau apie M. Lukšį portale „Panevėžio kraštas virtualiai“ rubrikoje „Virtualios parodos“.

Dalis fondo F68 dokumentų publikuojami portale www.epaveldas.lt

F69 Panevėžio vyskupijos ateitininkų organizacija

F70 Rapšytė Joana Laimutė

F71 Petronaitis Stasys

F72 Skiauteris Jokūbas

Jokūbas Skiauteris
Jokūbas Skiauteris. Panevėžys. 1939 m. PAVB F72-5

13 saug. vnt., chronologinės ribos 1939–2000 m.                                                                                          

Pedagogas, publicistas Jokūbas Skiauteris gimė 1910 m. birželio 20 d. Smaliečiuose (Biržų r.). 1932 m. baigė Šiaulių mokytojų seminariją. Mokytojavo Kėdainiuose, Kupiškyje, Raguvoje ir kitose vietovėse. 1955 m. baigė Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto lietuvių kalbos ir literatūros fakultetą. 1957–1972 m. – Panevėžio 1-osios aštuonmetės mokyklos direktorius. 1960 m. suteiktas Lietuvos TSR nusipelniusio mokytojo garbės vardas.

J. Skiauteris parašė ir išleido keletą knygų apie vaikų ir jaunimo auklėjimą: „Mokykla ir šeima“ (1961), „Kelias į šeimos laimę“(1965), „Tau, jaunuoli“ (1967), „Apie drausmingumo ugdymą šeimoje“ (1976) ir kt. Pedagoginėje spaudoje paskelbė straipsnių mokinių ugdymo mokykloje ir šeimoje klausimais.

Mirė J. Skiauteris 1992 m. kovo 21 d. Panevėžyje.                                                                                            
Fondo sudėtis                                                                                         

Kitų asmenų rankraščiai: pedagogės Lendrūnos Pocienės pranešimas „Jokūbo Skiauterio pedagoginis palikimas“, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos darbuotojos Malvinos Petrauskaitės sudaryta J. Skiauterio išleistų knygų ir straipsnių bibliografija, pedagogo, poeto Petro Zablocko prisiminimai „Vaikų paviliotas: pluoštelis prisiminimų apie pedagogą Jokūbą Skiauterį“.

Nuotraukos: J. Skiauterio portretinės, pavienės, šeimos ir pedagoginės veiklos nuotraukos.

F73 Belazaras Antanas

F74 Kiaulėnas Petras

F75 Brazdžionytė-Obolėnienė Apolonija

F76 Paltarokas Kazimieras

F77 Naruševičius Kazimieras

F78 Gabrėnas Giedrimundas

17 saug. vnt., chronologinės ribos 1978–1992 m.

Režisierius, teatrologas, filosofas, eseistas, vertėjas Giedrimundas Gabrėnas gimė 1952 m. balandžio 18 d. Pasvalyje. 1981 m. baigė Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) teatro ir kino institutą. Nuo 1980 m. dirbo Šiaulių dramos teatre. Nuo 1985 m. iki mirties – Panevėžio dramos teatro (dabar Juozo Miltinio dramos teatras) literatūrinės dalies vedėjas. 1992–1993 – Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos direktorius.

Įvairiuose leidiniuose spausdino spektaklių recenzijas ir straipsnius apie teatrą, pasirašytus pavarde ir slapyvardžiais Petras Vinciūnas, Petras Čėpla. Kaip vertėjas, poetas, eseistas bendradarbiavo žurnaluose „Regnum“, „Santaroje“, „Naujojoje Romuvoje“ ir kt. G. Gabrėnas – vienas iš meno ir kultūros žurnalo „Krantai“ įkūrėjų ir teatro skyriaus redaktorius. Parašė pjesę „Aš nesulaukiau šauksmo iš ateities…“. Iš anglų, ispanų, prancūzų, lenkų kalbų išvertė įvairių autorių kūrinių. 1993 m. Panevėžio dramos teatre pastatė Harodo Pinterio pjesę „Sargas“, 1994 m. – Neilo Simono „Paskutinysis iš aistros kamuojamų meilužių“.                                                                        

Mirė G. Gabrėnas 1995 metų rugsėjo 24 dieną Panevėžyje.

Fondo sudėtis

Kūrybinės veiklos dokumentai: G. Gabrėno straipsnių apmatų rankraščiai: „Sielai laisvės ir prieglobsčio ieškoję“, „Pradžioje būna žodis“, „Tikrovė, paklūstanti žaidimui“, apie poeto, dramaturgo Rolando Rastausko ir dailininko Stasio Petrausko kūrybą.

Korespondencija: G. Gabrėno susirašinėjimas su Australijoje gyvenančia lietuvių išeivijos poete ir vertėja Lidija Šimkute.

F79 Grigulevičius Rapolas

F80 Šilgalytė Aleksandra

F81 Venskūnas Algirdas

F82 Juškevičius Vytautas

F83 Krasauskas Antanas

Antanas Krasauskas
Antanas Krasauskas. Fotoateljė Paul Neuman. Krukenbeck. (Vokietija). 1916 m .PAVB F83-15

38 saug. vnt., chronologinės ribos 1904–2004 m.                                        

Antanas Krasauskas gimė 1884 m. rugpjūčio 15 d. Nevėžninkų kaime, Naujamiesčio valsčiuje (dab. Panevėžio r.), Liberiškio dvaro kumečio šeimoje. Tėvų iniciatyva lankė vietos slaptą lietuvišką mokyklą, vėliau baigė keturias rusiškos valdinės mokyklos klases. 1904 m. baigė Panevėžio žemės ūkio mokyklą. Dirbo gėlininku kunigaikščio Bogdano Oginskio dvare Rietave. 1905–1907 m. tarnavo Rusijos caro kariuomenėje Baku. Dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare. 1915 m. patekęs į vokiečių nelaisvę, buvo įdarbintas sodininku-gėlininku Krukenbeck dvare Vokietijoje pas dvarininkus von Gaudeckerius. Po karo grįžęs į Lietuvą A. Krasauskas įsijungė į Lietuvos kooperacijos bendrovių sąjungos veiklą, iki 1940 m. dirbo Lietkoopsąjungos parduotuvės Panevėžyje atsakinguoju vedėju. Sovietmečiu – Panevėžio miesto apželdinimo treste.

Lietuvių literatūrai jis paliko vertingą palikimą – autobiografinį romaną „Mirtis už fronto“ (1935). Jame aprašė savo patirtį Pirmajame pasauliniame kare.

Mirė A. Krasauskas 1968 m. sausio 7 d., palaidotas Panevėžyje.                   

Fondo sudėtis                                                                                                                                     

Biografiniai dokumentai: A. Krasausko dienoraštis, rašytas tarnaujant Rusijos caro kariuomenėje Baku.

Tarnybinės veiklos dokumentai: pažyma apie A. Krasausko darbą Vokietijoje, pranešimas, sutartys su Lietuvos kooperacijos bendrovių sąjunga.

Šeimos medžiaga: Krasauskų šeimos genealoginio medžio lentelė, Aldonos Krasauskaitės-Sauliuvienės-Rusinienės atsiminimai apie šeimą, Izidoriaus Svitkausko pasas, I. Svitkausko pranešimas Nuostolių komisijai apie patirtą žalą vokiečių okupacijos metu ir kt. medžiaga.

Nuotraukos ir ekslibrisai: A. Krasausko nuotraukos įvairiais gyvenimo laikotarpiais, seserų Malvinos ir Kamilės Kielaičių, kunigo Adolfo Stašio, Nijolės Renigerytės ir kt. asmenų nuotraukos; dailininko Gerardo Bagdonavičiaus apie 1940–1941 m. sukurti Aldonos ir Vytauto Saulių bei Vytauto Sauliaus ekslibrisai.

Dalis fondo F83 nuotraukų publikuojamos portale www.epaveldas.lt

 

F84 Plėštys Zigmantas

F85 Pauliukas Antanas

F86 Virkau Vytautas Osvaldas

F87 Gabrėnas Antanas

121 saug. vnt., chronologinės ribos 1922–2009 m.

A. Gabrėnas
Antanas Gabrėnas. Panevėžys. Apie 1970 m. PAVB F87-66

Inžinierius, tautodailininkas Antanas Gabrėnas gimė 1909 m. birželio 26 d. Liepojoje (Latvija). 1923 m. su šeima persikėlė į Panevėžį. Mokėsi Panevėžio valdžios berniukų gimnazijoje (dabar Juozo Balčikonio gimnazija). Skatinamas skulptoriaus Juozo Zikaro daug piešė, gimnazijoje vaidinimams kūrė dekoracijas, rengė parodas, dalyvavo „Meno kuopos“, skautų organizacijos veikloje. 1936 m. baigė Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, įgijo inžinieriaus statybininko specialybę. Dirbo Kaune, Vilniuje. 1942 m. grįžo į Panevėžį ir įsidarbino miesto vykdomajame komitete. Vėliau dirbo Spirito kombinate, Autokompresorių gamykloje. Lankė „Spektro“ dailės studiją. 1972 m. baigė Panevėžio vakarinę dailės mokyklą. Tapė pastele, akvarele, aliejumi, sukūrė grafikos, medžio, metalo darbų. Aktyviai dalyvavo parodose, seminaruose, kūrybinėse stovyklose. Nuo 1966 m. – Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys.

Mirė A. Gabrėnas 1988 m. rugpjūčio 13 d., palaidotas Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kapinėse (Ramygalos g.).

Fondo sudėtis                                                                                                                                                     

Biografinė medžiaga, atsiminimai: A. Gabrėno dukros Virginijos Gabrėnaitės-Basevičienės atsiminimai apie tėvą, Reginos Daniūnienės atsiminimai, Vytauto Baliūno ir Stasės Mikeliūnienės pranešimai, skirti Antano Gabrėno 100-osioms gimimo metinėms.

Kūrybos dokumentai: Vilniaus ir Birštono vaizdų eskizai, akvarelės darbai, ekslibrisai, Panevėžio miesto vaizdų ir pastatų grafikos lakštai.

Korespondencija: A. Gabrėno laiškai būsimai žmonai Janinai Grybauskaitei, dukrai V. Gabrėnaitei-Basevičienei; įvairių asmenų laiškai ir sveikinimai A. Gabrėnui.

Autografuoti leidiniai: dailininkų Kazio Abramavičiaus, Veronikos Šleivytės, Irenos Liogienės, fotografo Liongino Skrebės ir kitų asmenų autografuoti parodų katalogai, albumai.

Kitų asmenų dokumentai: įvairūs atvirukai ir kt. dokumentai.

Nuotraukos: A. Gabrėno mokslo metų, šeimos, jo kūrybos darbų nuotraukos; A. Gabrėno fotografuotos mėgėjiškos ir meninės Panevėžio miesto ir rajono, kitų Lietuvos miestų ir miestelių vaizdų nuotraukos.

F88 Maksimaitienė Ona

98 saug. vnt., chronologinės ribos 1922–1996 m.

Ona Maksimaitienė su dukra Rimgaile
Ona Maksimaitienė su dukra Rimgaile. Panevėžys. 1940 m. PAVB F88-96

Istorikė, kartografė, pedagogė, humanitarinių m. dr. Ona Maksimaitienė gimė 1902 m. vasario 15 d. Peterburge (Rusija). Mokėsi privačioje mergaičių gimnazijoje Peterburge. 1916–1918 m. – Voronežo Martyno Yčo mergaičių gimnazijoje. 1919–1922 m. – Kauno „Saulės“ gimnazijoje. 1922–1927 m. studijavo Lietuvos universiteto Humanitarinio fakulteto istorijos skyriuje. 1926–1935 m. mokytojavo Mažeikių, Kėdainių gimnazijose. 1935 m. persikėlė į Panevėžį. 1935–1944 m. O. Maksimaitienė dirbo Panevėžio mergaičių gimnazijoje, 1944–1948 m. – Panevėžio mokytojų seminarijoje, 1948–1957 m. – Panevėžio berniukų gimnazijoje. 1957 m. persikėlė į Vilnių. 1957–1970 m. – Lietuvos TSR mokslų akademijos Istorijos instituto (dab. Lietuvos istorijos institutas) mokslinė bendradarbė. 1966 m. apgynė disertaciją tema „Sukilėlių karinė organizacija ir koviniai veiksmai Lietuvoje 1863–1864 m.“ 1970 m. išėjo į pensiją.

1937 m. išleistas O. Maksimaitienės parengtas pirmasis lietuviškas sieninis Lietuvos istorijos žemėlapis. O. Maksimaitienė parašė knygų iš Lietuvos istorijos, istorinės geografijos: „Lietuvos sukilėlių kovos 1863-1864 m.“ (1969), „Lietuvos istorinės geografijos ir kartografijos bruožai“ (1991) ir kt. Nemaža dalis istorikės kūrybinio palikimo skirta Panevėžiui. 1961 m O. Maksimaitienė paskelbė mokslinį straipsnį „Pirmosios žinios apie Panevėžio miestą“. Išleido knygą „Iš Panevėžio istorijos“ (1992), po istorikės mirties išleista jos monografija „Panevėžio miesto istorija: nuo pirmųjų paminėjimų šaltiniuose iki XX a. 8-ojo dešimtmečio“ (2003).

Mirė O. Maksimaitienė 1999 m. gruodžio 10 d. Vilniuje, palaidota Panevėžyje.

Fondo sudėtis                                

Biografinė medžiaga: O. Maksimaitienės autobiografija, studijų knygelė, aukštojo mokslo baigimo diplomas, įvairių dokumentų nuorašai, pirmųjų mokytojavimo metų Kaune užrašų knygelė (1923), atsiminimai iš įvairių gyvenimo laikotarpių.

Kūrybinės veiklos dokumentai: mokslinių darbų, susijusių su Lietuvos istorija, istorine geografija, Panevėžio miesto istorija, 1863–1864 m. sukilimu, rankraščiai, paruošiamoji medžiaga ir spaudinių korektūros.

Tarnybinė-visuomeninė veikla: istorijos dėstymo Panevėžio mokyklose metodinė medžiaga; atsiminimai apie darbą ir kolegas Lietuvos TSR mokslų akademijos Istorijos institute ir apie knygos „Panevėžio miesto istorija“ leidybos problemas; O. Maksimaitienės atsiminimai apie visuomeninę veiklą.

Kita medžiaga: O. Maksimaitienės prašymu Mykolo Karkos parengti atsiminimai apie Panevėžio muzikinę ir teatrinę praeitį.

Ikonografija: O. Maksimaitienės šeimos ir darbinės veiklos nuotraukos.

F89 Prialgauskas Henrikas

Henrikas Prialgauskas
Henrikas Prialgauskas. Panevėžys. 1975 m. PAVB F89-56

74 saug. vnt., chronologinės ribos 1922–2001 m.  

Kunigas, dramaturgas Henrikas Prialgauskas gimė 1892 m. lapkričio 1 d. Jankaičių kaime (Radviliškio r.). 1912 m. Petrograde baigė 6 gimnazijos klases. 1913–1920 m. mokėsi Kauno kunigų seminarijoje. Kunigavo daugiausia Aukštaitijoje. 1949–1957 m. kalėjo Irkutsko srities lageriuose. 1957 m. rugsėjo 19 d. grįžo į Lietuvą. 1958–1959 m. paskiriamas dirbti altarista Dusetose (Zarasų r.). Nuo 1959 m. dirbo administratoriumi Velykiuose (Panevėžio r.).

Kunigas H. Prialgauskas Stasio Žemaičio slapyvardžiu tarpukario metais Biržų spaustuvėje išspausdino dešimt savo parašytų dramų, komedijų, tragedijų, skirtų kaimo mėgėjų scenai. Dalis jo kūrinių likę rankraščiuose. H. Prialgausko kūriniai: „Drama miške“ (1926), „Prakeikti pinigai“ (1933), „Rickus“ garsus Lietuvos plėšikas“ (1934), „Žmogžudžio duktė“ (1934), „Jaunikis iš kaimo“ (1935), „Leitenantas Antanas“ (1935), „Kruvini brilijantai“ (1935) ir kt.

Mirė H. Prialgauskas 1978 m. rugpjūčio 23 d. Velykiuose, palaidotas Panevėžyje.

Fondo sudėtis       

Biografinė medžiaga: įvairūs asmens dokumentai: H. Prialgausko gimimo liudijimas, kunigo pažymėjimas, pažyma apie H. Prialgausko bausmės atlikimą lageryje, vairuotojo pažymėjimas, testamentas ir kt.; H. Prialgausko atsiminimai ir dienoraščiai.

Kūrybinės veiklos dokumentai ir vertimai: H. Prialgausko pamokslų rinkiniai, eilėraščių, komedijų, poemos „Danutė“ rankraščiai; kūrinių vertimai į lenkų kalbą.

Tarnybinė veikla: Velykių parapijos gyventojų ir vaikų, paruoštų Sakramentams, sąrašai, Velykių bažnyčios komiteto susirinkimų protokolai, įvairūs užrašai, susiję su kunigo H. Prialgausko tarnybine veikla.

Kitų asmenų dokumentai: Justo Jasėno surinkta medžiaga apie kunigą H. Prialgauską ir jo bažnytinę bei pasaulietinę veiklą, kunigo Kosto Balsio kalbų, sakytų Panevėžio vyskupui Juozui Preikšui lankantis Miežiškių ir Velykių (Panevėžio r.) bažnyčiose, tekstai ir kt. dokumentai.

Nuotraukos: H. Prialgausko portretinė ir laidotuvių nuotraukos, Miežiškių ir Velykių bažnyčiose dirbusių kunigų, minėtų bažnyčių ir kt. nuotraukos.

Dalis fondo F89 dokumentų publikuojami portale www.epaveldas.lt

F90 Mazūras Henrikas

240 saug. vnt., chronologinės ribos 1974–2018 m.        

H. Mazūras
Dailininkas Henrikas Mazūras. Fotogr. V. Benašo. Panevėžys. 2014 m.

Dailininkas Henrikas Mazūras gimė 1954 m. rugsėjo 20 d. Ukmergėje. 1975 m. baigė Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikumą, 2004 m. – Šiaulių universiteto Menų fakultetą. Nuo 1979 m. dalyvauja parodose, konkursuose Lietuvoje ir užsienyje (Argentinoje, Čekijoje, Italijoje, Latvijoje, Rumunijoje, Kinijoje, Prancūzijoje ir kt.). Nuo 1995 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Kūrybos sritys – ekslibrisai, taikomoji grafika.

Knygų „Ekslibrisas moksleivių kūryboje“ (2005) ir „Grafikos ženklų tiltas“ (2014) autorius. 2010 m. išleido poezijos rinkinį „Nutolę peizažai“.                                                                                               

Dirba dailės mokytoju Panevėžio raj. Krekenavos Mykolo Antanaičio gimnazijoje ir Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnazijoje.                                            

Fondo sudėtis                                                                                 

Asmens dokumentai: dailininko H. Mazūro vizitinė kortelė.

Kūrybinės veiklos dokumentai: H. Mazūro eilėraščių rankraščiai, autorinių parodų katalogai, ekslibrisai: Elenos Mezginaitės, Vinco Kisarausko, Juozo Tumo-Vaižganto, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Juozo Zikaro ir kt., atkurtos Lietuvos 100-mečiui skirti ekslibrisai ir kt. dokumentai.

Korespondencija: įvairių asmenų laiškai adresuoti H. Mazūrui.

Nuotraukos: dailininko H. Mazūro jubiliejinės parodos atidarymo Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos galerijoje „2-asis aukštas“ ir kt. nuotraukos.                                                

Kitų asmenų dokumentai: latvių dailininko Andrejs Māris Eizāns sukurtas ekslibrisas, skirtas H. Mazūrui (2017).

H. Mazūro fondas F90 nuolat pildomas.

Dalis H. Mazūro ekslibrisų iš fondo F90 publikuojami portale www.epaveldas.lt

F91 Černiauskas Leonas

L. Černiauskas
Leonas Černiauskas. Panevėžys. 1953 m. PAVB F91-9

23 saug. vnt., chronologinės ribos 1938–1990 m.                                                                                                                                                       

Choreografas Leonas Černiauskas gimė 1926 m. birželio 28 d. Pagėgiuose (Šilutės r.). Apie 1930 m. šeima persikėlė į Panevėžį.

1944–1946 m. L. Černiauskas šoko ir dainavo Lietuvos TSR valstybinės filharmonijos liaudies dainų ir šokių ansamblyje. Nuo 1947 m. – Panevėžio kultūros namų meno vadovas. Vadovavo tautinių šokių kolektyvams. 1950 m. Respublikinei dainų šventei paruošė du šokių ratelius. L. Černiauskas – sportinių šokių, tuo metu vadinamų pramoginiais šokiais, pradininkas Panevėžyje. 1964 m. Panevėžio kultūros namuose įkūrė pramoginių šokių kolektyvą. Jo iniciatyva nuo 1967-ųjų metų Panevėžio sporto rūmuose pradėti organizuoti respublikiniai ir tarptautiniai pramoginių šokių konkursai. L. Černiauskas organizavo seminarus mokyklų ir klubų šokių vadovams, ruošė šokėjus dainų šventėms, buvo respublikinių ir Panevėžio miesto dainų švenčių baletmeisteris ir asistentas. Už aktyvią meninę veiklą apdovanotas garbės, padėkos raštais, medaliais.                                                     

Mirė L. Černiauskas 1991 m. liepos 31 d. Panevėžyje.

Fondo sudėtis

Biografinė medžiaga: įvairūs garbės raštai, pažymėjimai, išduoti L. Černiauskui, žmonos Vandos Černiauskienės atsiminimai apie L. Černiausko kūrybinę veiklą, jo paties atsiminimai „Kaip aš susidraugavau su šokiu?“, laikraščių straipsnių iškarpos apie L. Černiauską ir jo vadovaujamus šokėjus.

Ikonografija: L. Černiausko portretinės, šeimos ir darbinės veiklos grupinės nuotraukos.

F92 Marcinkevičiūtė-Bernadišienė Almonija

F93 Balienė Juzefa

F94 Kosmauskas Stepas

F95 Raskas Valteris (Rasčiauskas Vladas)

51 saug. vnt., chronologinės ribos 1963–2002 m.

Raskas Valteris
Valteris Raskas su Honkongo (Kinija) gyventojais. 1969 m. PAVB 95-7

Verslininkas, keliautojas, rašytojas, filantropas Valteris Raskas (Vladas Raščiauskas) gimė 1901 m. spalio 15 d. Panevėžyje. Mokėsi Panevėžio gimnazijoje (dabar Juozo Balčikonio gimnazija). 1926 m. pusiau slapta paliko Lietuvą ir atvyko iš pradžių į Kanadą, o vėliau į JAV. Dirbęs sunkiausius darbus, per savo sumanumą ir triūsą ilgainiui tapo žinomu verslininku, milijonieriumi. Daug keliavo. Savo keliones aprašė knygose „Trylika kartų aplink žemę“ (1991), „Margoji žmonių planeta“ (2001). Įsteigė kelionių agentūrą „American Travel Service“. Nuo 1960 m. pirmasis ėmė vežti turistines tautiečių grupes į Lietuvą. V. Raskas rėmė Lietuvos kultūros įstaigas, didelę savo palikimo dalį skyrė Lietuvos vaikų fondui.

Mirė V. Raskas 1996 m. kovo 11 d. Čikagoje (JAV). 1997 m. palaikai perlaidoti Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kapinėse (Ramygalos g.).

Fondo sudėtis

Korespondencija: V. Rasko atvirlaiškiai, šventiniai sveikinimai iš Kanados, Brazilijos, Australijos, Pietų Afrikos ir kt., adresuoti Petrui Aižinui ir buvusiai kaimynei Panevėžyje Jadvygai Kondzežauskaitei-Mikalauskienei.

Ikonografija: V. Rasko pavienės ir grupinės nuotraukos su rankraštinėmis pastabomis iš jo kelionių po įvairias pasaulio šalis; atvirukai ir atvirukų albumas su įvairių pasaulio šalių ir miestų vaizdais.

Kiti dokumentai: kvietimas į keliautojo, filantropo Valterio Rasko (Vlado Raščiausko) 101-ųjų gimimo metinių minėjimą Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos galerijoje „2-asis aukštas“.

F96 Moigytė Irena

Irena Moigytė. Panevėžys. 1959 m. PAVB F96-147
Irena Moigytė. Panevėžys. 1959 m. PAVB F96-147

514 saug. vnt., chronologinės ribos 1877–2005 m.

Pedagogė Irena Moigytė gimė 1915 m. kovo 26 d. Černigove (Ukraina) Zigmanto Moigio ir Ninos Mitarevskajos-Moigienės šeimoje. 1922 m. Moigių šeima atvyko į Lietuvą. 1925–1933 m. I. Moigytė mokėsi Panevėžio lenkų gimnazijoje. 1934–1938 m. Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete studijavo prancūzų kalbą ir literatūrą. Nuo 1939 m. mokytojavo Giedraičių progimnazijoje (Molėtų r.). 1940 m. perkelta į Panevėžio mergaičių gimnaziją (dabar Vytauto Žemkalnio gimnazija). Šioje mokymo įstaigoje mokytojavo iki pensijos.

Mirė I. Moigytė 2001 m. spalio 21 d. Panevėžyje, palaidota Kristaus Karaliaus katedros kapinėse (Ramygalos g.).

Fondo sudėtis

Biografinė medžiaga: I. Moigytės gimimo metrikų išrašas, autobiografija, Panevėžio lenkų gimnazijos baigimo atestato Nr. 284 nuorašas, I. Moigytės katalikų tikėjimo priėmimo liudijimas Nr. 568, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto, Vilniaus valstybinio universiteto išduoti pažymėjimai apie išklausytą 8 semestrų kursą ir išlaikytus egzaminus, diplomai ir kt. dokumentai.

Įvairūs užrašai: I. Moigytės diplominio darbo mašinraščio nuorašas, Panevėžio lenkų gimnazijos moksleivės I. Moigytės atminimų albumėlis, prancūzų kalbos ir literatūros, rusų meno istorijos ir kitų dalykų paskaitų konspektai.

Tarnybinė visuomeninė veikla: mokinių namų darbų ir jų kontrolės užrašai, Panevėžio 2-osios vidurinės mokyklos 1965 m. 33-iosios abiturientų laidos mokinių sąrašai, minėtos mokyklos pedagogų tarybos pavienių posėdžių protokolai ir kt. medžiaga.

Korespondencija: įvairių asmenų laiškai, sveikinimai, kvietimai  Irenai ir Halinai Moigytėms lietuvių ir lenkų kalbomis.

Šeimos medžiaga: Moigių giminės genealoginis medis, Halinos Moigytės, Zigmanto Moigio, Ninos Mitarevskajos-Moigienės, Liudvikos-Liucijos Eidrigevičiūtės-Moigienės įvairūs dokumentai, Jono Moigio testamento ir jo patvirtinimo vykdymui mašinraščio nuorašas.

Kolekcijos: atvirukų rinkiniai ir pavieniai atvirukai su įvairių šalių miestų vaizdais, žmonių portretais.

Kitų asmenų dokumentai ir laiškai: atvirlaiškis Jelizavetai Aleksandrovnai Mitarevskajai, JAV lietuvių bendruomenės šv. Kazimiero lituanistinės mokyklos 1-ojo skyriaus moksleivio Tomo Mikuckio moksleivio pažymėjimas, mokytojos Inos Lubninienės atsisveikinimo kalba Irenos Moigytės laidotuvėse ir kiti dokumentai.

Nuotraukos: Zigmanto ir Ninos Moigių šeimos, Tado Moigio, Jono Moigio, Liudvikos-Liucijos Eidrigevičiūtės-Moigienės, Vytauto Moigio ir kitų Moigių giminės atstovų portretinės, pavienės ir grupinės nuotraukos; Panevėžio lenkų gimnazijos pedagogų ir moksleivių, kitų Panevėžio mokyklų pedagogų, įvairių asmenų, vietovių, pastatų ir kt. nuotraukos; 13 nuotraukų albumų.

Dalis I. Moigytės fondo F96 dokumentų publikuojami portale www.epaveldas.lt

F97 Dulksnys Kazimieras

F98 Bagdonas Kazimieras

Kazimieras Bagdonas
Kazimieras Bagdonas. 1940 m. PAVB F98-5

27 saug. vnt., chronologinės ribos 1928–2002 m.                                                                                             

Mokytojas Kazimieras Bagdonas gimė 1906 m. vasario 26 d. Panevėžio apskrities Subačiaus valsčiaus Plakiškių kaime. Mokėsi Kupiškio, vėliau Panevėžio valdžios berniukų gimnazijoje (dabar Juozo Balčikonio gimnazija), kurią baigė 1927 m. Studijavo matematiką Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Apie 1932–1937 m. mokytojavo Kražių „Žiburio“ draugijos gimnazijoje (Kelmės r.), vėliau Pasvalyje. 1942 m. persikėlė į Panevėžį. Dirbo Panevėžio mokytojų seminarijoje, Prekybos, Muzikos bei kitose mokyklose. Aktyviai dalyvavo Panevėžio kultūriniame gyvenime. 1968 m. išėjęs į pensiją, mokė mokinius matematikos privačiai.

Mirė K. Bagdonas 1994 m. sausio 22 d. Panevėžyje. Palaidotas Kristaus Karaliaus katedros kapinėse (Ramygalos g.)

Fondo sudėtis

Biografinė medžiaga: K. Bagdono dukters Birutės Marijos Diečkuvienės atsiminimai apie tėvą, buvusios mokinės Elvyros Povilauskaitės-Šileikienės atsiminimai „Mano mylimiausias mokytojas“, K. Bagdono Vytauto Didžiojo universiteto baigimo diplomas.

Ikonografija: K. Bagdono portretinės, pavienės, šeimos, studijų metų, pedagoginės veiklos Kražiuose (Kelmės r.), Pasvalyje ir Panevėžyje nuotraukos.

K. Bagdono fondo F98 nuotraukos publikuojamos portale www.epaveldas.lt

 

F99 Čiplytė-Orlova Joana Viga

F100 Liepinis Augustinas

A. Liepinis
Augustinas Liepinis. Fotoateljė J. Pauros. Panevėžys. 1931 m. PAVB F100-72

78 saug. vnt., chronologinės ribos 1921–1978 m.                                                                                           

Kunigas, literatas, vertėjas Augustinas Liepinis gimė 1896 m. lapkričio 21 d. Jaunjelgavos apskrities Neretos valsčiaus Zilgalių vienkiemyje (Latvija). 1908–1909 m. lankė Suvainiškio (Rokiškio r.) pradinę mokyklą. 1909–1911 m. mokėsi Neretos (Latvija) Kesterio dviklasėje mokykloje. 1911–1914 m. – Rygos privačioje A. Karto progimnazijoje. 1914–1921 m. – Kauno kunigų seminarijoje (su pertraukomis dėl šalyje kilusio karo). 1921 m. buvo įšventintas į kunigus. Paskirtas Rokiškio bažnyčios vikaru ir tikybos mokytoju Rokiškio pradinėje mokykloje. 1923–1926 m. studijavo Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultete. 1926 m. sausio 21 d. paskirtas Rokiškio valstybinės gimnazijos kapelionu bei Rokiškio Šv. Augustino bažnyčios administratoriumi. Nuo 1926 m. liepos 14 d. – Panevėžio Šv. Stanislovo bažnyčios (dabar Kristaus Karaliaus katedra) vikaras. 1927–1940 m. – Kurijos notaras. Dirbo Panevėžio mokytojų seminarijos kapelionu, nuo 1929 m. – Panevėžio valstybinės gimnazijos kapelionas. A. Liepinis buvo aktyvus blaivybės propaguotojas Panevėžyje, dalyvavo knygų leidimo bendrovės „Žinija“ veikloje. 1940 m. jam suteiktas garbės kanauninko vardas. 1941 m. paskirtas Panemunio Švč. Trejybės bažnyčios (Rokiškio r.) klebonu, šiose pareigose ištarnavo 35 metus.

Apie 1910 m. parašė pirmuosius straipsnius spaudai. Bendradarbiavo daugelyje katalikiškos pakraipos laikraščių. Iš jų paminėtini: „Žvaigždė“, „Tėvynės sargas“, „Šaltinis“, „Rytas“, „Laisvė“, „Ūkininkas“ ir kt. 1928–1940 m. – „Panevėžio balso“ (nuo 1935 m. „Panevėžio garso“) redaktorius. A. Liepinis buvo daugelio religinio turinio knygų sudarytojas ir vertėjas. Paskutinis didesnis darbas – gyvenimo pavyzdžių rinkinys „Kitų pėdomis“ (T. 1 – 1933, T. 2 – 1937, T. 3 – 1939). Išvertė nemažai užsienio autorių kūrinių – Bernhardo Bartmann’o „Marija tikėjimo ir maldingumo šviesoje“ (1922), Konrado  Hock’o „Dievo akyvaizdoje“ (1922), Moritzo Mešlerio „Šventasis Aloyzas: krikščioniškojo jaunimo globėjo gyvenimas“ ir kt. Daugumą straipsnių ir knygų pasirašinėjo slapyvardžiais: Byriukas, Byrų Byras, Augulėlis, Susipratęs valstietis, Lietuvis, Viską sekąs ir kt.

Mirė A. Liepinis 1977 m. spalio 13 d. Panemunyje. Palaidotas Rygos Sarkandaugavos kapinėse (Latvija).

 Fondo sudėtis

Biografinės žinios: A. Liepinio užrašų knygelė.

Kūrybos dokumentai: gyvenimo pavyzdžių rinkinio „Kitų pėdomis“ rankraščiai, pamokslų, vaizdelių, apysakų, didaktinių istorijų ir užrašų religine tematika rankraščiai.

Tarnybinės veiklos dokumentai: pamokslų, pasakytų Panemunyje, teminiai sąrašai (1941–1976), Panemunio parapijos 1941–1975 m. apyskaita, užrašai apie jaunimo auklėjimą įvairiais gyvenimo tarpsniais.

Kitų asmenų medžiaga: įvairios ištraukos, mintys, citatos surinktos ir užrašytos A. Liepinio, straipsnių, spausdintų žurnale „Tiesos kelias“, sąrašas.

Ikonografija: A. Liepinio portretinės, pavienės ir grupinės nuotraukos, A. Liepinio kapavietės ir antkapinio paminklo Rygos kapinėse, Panemunio Švč. Trejybės bažnyčios nuotraukos.

Ankstesni 50 fondų

Kiti 50 fondų