Gabrielė Petkevičaitė-Bitė gyveno tuo metu, kai lietuviai išgyveno carinės Rusijos represijas ir bandymus juos nutautinti, kai šalis patyrė Pirmojo pasaulinio karo baisumus ir išgyveno neramų pokario laikotarpį. Jos akyse kūrėsi nepriklausoma Lietuva su savo Seimu, Prezidentu, simbolika, kariuomene, valdžios institucijomis, kultūros ir švietimo įstaigomis. Nors Lietuvos nepriklausomybę G. Petkevičaitė-Bitė sutiko su džiaugsmu, ją kamavo nerimas dėl jaunos valstybės tvarkos, valdžios santykių su tauta. Ar atlieps naujai išrinkta valdžia ją išrinkusių žmonių poreikius, ar visomis išgalėmis rūpinsis valstybės ir tautos likimu bei ateitimi? Nuo pat jaunystės G. Petkevičaitė-Bitė siekė geresnės, šviesesnės ateities jauniems gabiems moksleiviams, studentams, kultūros darbuotojams ir menininkams, visais įmanomais būdais siekdama pritraukti lėšų jų paramai. Ji rūpinosi žmonių švietimu, nes suprato, kad tik išsilavinę žmonės gali kurti valstybę, jos gerovę. Bitė įsitraukė į politiką, siekdama demokratinės visuomenės, deklaruojančios žmonių prigimtinę lygybę ir tautų tarpusavio supratimą. Ji – viena ryškiausių XX amžiaus politikių, dalyvavusių atkuriamajame Lietuvos valstybės darbe, įstatymų leidyboje, moterų judėjime už savo teises.