Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos testai

Atraskite edukacinius testus, kuriuos sukūrė mūsų biblioteka.

„Knygnešiai: nešę šviesą gūdžiausiu Lietuvai laikotarpiu“

2004 m. UNESCO knygnešystę įvertino kaip unikalią ir pasaulyje neturinčią atitikmenų veiklą, o kovo 16-oji oficialiai paskelbta Knygnešio diena. Tą dieną pagerbiami mūsų tautos gimtosios kalbos ir rašto sergėtojai bei skleidėjai – knygnešiai. Jei ne jų didvyriškas darbas, mūsų tautos kultūra būtų buvusi sunaikinta, o Lietuvos vardas šiandien gal nebepuoštų pasaulio žemėlapio. XIX a. pabaigoje į lietuvių raštiją įvestas rusų raidynas, privalomas mokymas rusų kalba, draudžiama spausdinti, įvežti ir platinti lietuviškus leidinius, uždarytas Vilniaus universitetas ir kitos lietuviškos mokyklos. Keturiasdešimt metų galioję carinės Rusijos valdžios draudimai siekė surusinti lietuvių tautą, visai sunaikinti lietuvišką žodį. Į kovą už tautos kalbos ir rašto išsaugojimą stojo ne tik dvasininkai, inteligentai, bet ir paprasti kaimo bei miesto žmonės. Knygnešiai susivienijo bendram kultūriniam darbui ir išsivadavimui iš politinės priespaudos. Jie buvo ne tik uždraustos lietuviškos spaudos gabentojai ir platintojai, pasiryžę nuolatinei rizikai ir pavojams, bet ir lietuvybės bei tautinio sąmoningumo žadintojai, padėję stiprius pagrindus Lietuvos valstybingumui atkurti. Panevėžio kraštas gali didžiuotis turtinga knygnešystės istorija. Čia buvo įsikūrusi ir beveik dešimtmetį veikė garsiausia Lietuvoje knygnešių draugija, daug nuveikusi kovojant už laisvą lietuvišką žodį.

„Gabrielė Petkevičaitė-Bitė – filantropė, mecenatė“

Gabrielė tvirtus moralinius pamatus ir humanistines vertybes atsinešė iš šeimos. Jonas Leonas ir Malvina Petkevičiai savo vaikams nuolat pabrėždavo, kad svarbiausia ne turtas, socialinė padėtis, o moraliniai dalykai – atjauta, sąžiningumas, dorumas. Mergaitės motina buvo pasinėrusi į labdaringą veiklą, šelpė vargšus, maitino badaujančiuosius. Savo vaikus taip pat skatino visa kuo dalintis su mažiau turinčiais ir jiems padėti. Petkevičių namuose tarnai buvo laikomi šeimos nariais. Jei vaikai jiems prasikalsdavo, privalėdavo atsiprašyti. Labdaros, altruizmo idėjos, įdiegtos tėvų ir pirmojo Gabrielės mokytojo Lauryno Ivinskio dar ankstyvoje vaikystėje, lydėjo G. Petkevičaitę-Bitę visą gyvenimą, tapo jos gyvenimo būdu, norma, būtinybe. Gyvenimo kredo Bitė pasirinko krikščionišką artimo meilės ir tarnystės žmonėms idėją. Ji asmeniniu pavyzdžiu ir altruistiška veikla parodė, ką galima nuveikti kitų labui ir to siekė visą savo gyvenimą, tarnaudama kitiems be jokio atlygio, šviesdama, remdama ir globodama kiekvieną to stokojantį.

„Gabrielė Petkevičaitė-Bitė – moterų teisių gynėja“

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė XIX a. pabaigoje savo akimis matė socialinę nelygybę, kaimo žmonių tamsumą, nepakeliamą valstiečių moterų būklę – jų išnaudojimą ir negerbimą. Visa tai Bitė aprašė savo publicistiniuose straipsniuose ir apsakymuose. „Ar yra pasaulyje sutvėrimas, didžiau engiamas ir skriaudžiamas už moterę? Tik viso pasaulio visuomenė ir mes pačios drauge esame taip pripratę prie mums teikiamų nužeminimų ir nuoskaudų, kad viskas mums atrodo priprasta ir neišvengiama“, – rašė G. Petkevičaitė-Bitė. Moterų politika, pasak Bitės, tai – visų pirma, kova prieš žmonių nedorybes: girtuokliavimą, prostituciją, šeimų smukimą, žmonių tamsumą ir nekultūringumą, žmonių abejingumą savo tautai ir savo valstybei. Svarbiausiu Lietuvos moterų sąjūdžio tikslu Bitė laikė darbą visuomenės labui, o tėvynės ateitį matė doros atkūrime. Bitė – moterų judėjimo pradininkė Lietuvoje, rašiusi apie moterų problemas ir rūpesčius, kovojusi už moterų politines ir pilietines teises, už jų aktyvų dalyvavimą visuomeninėje politinėje ir kultūrinėje veikloje, už jų švietimą ir lavinimą. Ji įvardijo ir viešai skelbė problemas, kurios vis dar aktualios ir tebesprendžiamos, net praėjus daugiau kaip šimtui metų.

„Gabrielė Petkevičaitė-Bitė – knygnešė, daraktorė, mokytoja“

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė gimė XIX a. pabaigoje, kai Lietuva dar priklausė carinės Rusijos imperijai. Jai teko gyventi tuo laikotarpiu, kai buvo uždrausta spauda lotyniškais rašmenimis, draudžiama viešose įstaigose lietuviškai kalbėti, kai buvo uždarytas Vilniaus universitetas ir kitos lietuviškos mokyklos. Kiekvienas tuomet lietuvių kultūrinis žingsnis, tarp jų ir leidinių lietuvių kalba leidimas ar platinimas, tautinio sąjūdžio dalyvių susitikimas galėjo baigtis represijomis. Nepaisant to, G. Petkevičaitė-Bitė įsijungė į tautinio sąmoningumo žadintojų gretas, skelbė tautiečiams, kaip svarbu saugoti ir puoselėti lietuvių kalbą. Į spaudos draudimą lotyniškomis raidėmis ji žiūrėjo kaip į didžiausią blogį, naikinantį tautos tapatybę ir jos kultūrą. Po lietuviškos spaudos atgavimo G. Petkevičaitė-Bitė aktyviai dirbo švietėjišką darbą, be jokio atlygio mokė vaikus, jaunimą ir suaugusiuosius. Daug dėmesio skyrė ugdymui, grindžiamam tautiškumo, patriotizmo, humanizmo, doros, gailestingumo, meilės artimui dvasia. Švietimą ji laikė tautos ir valstybės atbudimo pagrindu.

Pirmasis G. Petkevičaitės-Bitės biografas Juozas Tumas-Vaižgantas Bitės švietėjišką veiklą įvertino kaip pačią svarbiausią jos gyvenime. Tokios pat nuomonės buvo ir rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas, rašęs, kad G. Petkevičaitės-Bitės „kaip mokytojos, auklėtojos ir žmonių užtarėjos darbai kultūriniame Lietuvos gyvenime turi didesnės reikšmės, negu literatūriniai jos kūriniai.“

„Gabrielė Petkevičaitė-Bitė – diplomatė ir politikė“

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė gyveno tuo metu, kai lietuviai išgyveno carinės Rusijos represijas ir bandymus juos nutautinti, kai šalis patyrė Pirmojo pasaulinio karo baisumus ir išgyveno neramų pokario laikotarpį. Jos akyse kūrėsi nepriklausoma Lietuva su savo Seimu, Prezidentu, simbolika, kariuomene, valdžios institucijomis, kultūros ir švietimo įstaigomis. Nors Lietuvos nepriklausomybę G. Petkevičaitė-Bitė sutiko su džiaugsmu, ją kamavo nerimas dėl jaunos valstybės tvarkos, valdžios santykių su tauta. Ar atlieps naujai išrinkta valdžia ją išrinkusių žmonių poreikius, ar visomis išgalėmis rūpinsis valstybės ir tautos likimu bei ateitimi? Nuo pat jaunystės G. Petkevičaitė-Bitė siekė geresnės, šviesesnės ateities jauniems gabiems moksleiviams, studentams, kultūros darbuotojams ir menininkams, visais įmanomais būdais siekdama pritraukti lėšų jų paramai. Ji rūpinosi žmonių švietimu, nes suprato, kad tik išsilavinę žmonės gali kurti valstybę, jos gerovę. Bitė įsitraukė į politiką, siekdama demokratinės visuomenės, deklaruojančios žmonių prigimtinę lygybę ir tautų tarpusavio supratimą. Ji – viena ryškiausių XX amžiaus politikių, dalyvavusių atkuriamajame Lietuvos valstybės darbe, įstatymų leidyboje, moterų judėjime už savo teises.

„Gabrielė Petkevičaitė-Bitė – rašytoja“

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė – viena žymiausių XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Panevėžio krašto rašytojų, taip pat publicistė, leidinių redaktorė ir literatūros kritikė. Nors turėjo namų mokytojos diplomą, buvo baigusi bitininkystės ir sodininkystės, vėliau medicinos felčerių kursus ir gavusi jų baigimo pažymėjimus, ji 1920 m. Steigiamojo Seimo rinkimuose prisistatė kaip rašytoja. Pradėjusi nuo publicistinių straipsnių, vėliau ji tapo aktyvia spaudos darbuotoja, „Varpo“ ir kitų laikraščių bendradarbe. Ilgą laiką rašiusi brandžius tautinį sąmoningumą žadinančius straipsnius, redagavusi „Lietuvos žinias“, „Vilniaus žinias“, „Lietuvos ūkininko“ priedą, skirtą moterų klausimams aptarti, kūrė ir grožinius kūrinius – apsakymus, apysakas, romaną, pjeses, rašė atsiminimus, kuriuose atspindėtas to meto žmonių gyvenimas, socialiniai santykiai, istoriniai politiniai įvykiai. Be literatūrinės ir publicistinės veiklos, Bitė nemažai laiko skyrė tautosakos ir etnografinės medžiagos rinkimui ir publikavimui. Buvo surinkusi apie 500 burtų, prietarų, ligų gydymo įvairiomis vaistažolėmis pavyzdžių. Kūrybinis G. Petkevičaitės-Bitės palikimas turtingas ir įvairus. Labiausiai rašytoja žinoma kaip smulkiosios prozos kūrėja.

„16 faktų apie Gabrielę Petkevičaitę-Bitę jos 160-ajam jubiliejui“

2021 metais minime rašytojos, publicistės, visuomenės veikėjos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės 160-ąsias gimimo metines. Šiai progai parengėme testą „16 faktų apie Gabrielę Petkevičaitę-Bitę jos 160-ajam jubiliejui“.

Kviečiame spręsti testą ir pasitikrinti savo žinias apie šią, vieną žymiausių Panevėžio krašto moterų.

„Skulptorius Juozas Zikaras“

2021-ieji LR Seimo paskelbti skulptoriaus Juozo Zikaro metais. Lapkričio 18-ąją minėsime šio, vieno ryškiausių Panevėžio krašto žmonių, 140-ąsias gimimo metines. Šiai progai parengėme testą.

Kviečiame jį spręsti ir pasitikrinti savo žinias bei sužinoti daugiau apie šį, vieną žymiausių Lietuvos menininkų.

„Žymieji kryždirbiai Vincas Svirskis ir Lionginas Šepka“

LR Seimas 2020-uosius yra paskelbęs Tautodailės bei UNESCO Pasaulio paveldo Lietuvoje metais. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka parengė testą, kurį spręsdami pasitikrinsite žinias apie du garsiausius Lietuvos liaudies meistrus kryždirbius – Vincą Svirskį ir Lionginą Šepką, o tuo pačiu – ir apie į UNESCO pasaulio paveldą įtrauktą Lietuvos kryždirbystę.

Kviečiame spręsti testą ir pasitikrinti ką apie šiuos du žymiuosius kryždirbius – Panevėžio ir Rokiškio kraštiečius – jau žinojote, o kas galbūt papildys Jūsų žinias.

„Ką žinai apie Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešąją biblioteką?“

Smagus ir informatyvus testas apie Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešąją biblioteką padės pasitikrinti žinias apie šią įstaigą, turinčią turtingą istoriją, gražias erdves, solidų knygų fondą, rengiančią daugybę renginių. Jei pritrūks žinių, tiesiog pasikliaukite sėkme ir spėkite.

Ar-pažįsti-PAVB

Atlikę šį testą sužinosite daug įdomių faktų apie Bitės biblioteką, gausite naudingos informacijos apie jos veiklą.

„Ar pažįsti Panevėžį?“

Kartais net tikras panevėžietis gali suklysti, paklaustas, kur mieste yra saulės laikrodis arba koks pastatas yra aukščiausias. Pasitikrinkite savo žinias apie Panevėžį, atsakydami į  testo klausimus ir pagilinkite savo žinias.

„Kaip mūsų protėviai nenaudėlius vadino?“

Ar esate girdėję žodžius činčiberynė ar gluosnagalvis? Kaip pavadintumėte tinginį ar pataikūną?

Atlikę šį testą sužinosite, kaip šiaurės panevėžiškių tarme vadinami neigiami asmenys ir papildysite savo žodyną.