Žodžio laisvinimo istorija

Vaizdas be pavadinimo

1988 m. liepos 29 d. įsteigta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Panevėžio iniciatyvinė grupė. Apie šį įvykį, laisvėjantį žodį, komunistų partijos viražus ir intermedijas – dar viena prisiminimų ciklo „Sąjūdis Panevėžyje“ dalis. Pasakoja buvęs LPS Panevėžio tarybos pirmininkas, leidinio „Laisvas žodis“ redaktorius ARNOLDAS SIMĖNAS.

***

Atvirai? Klausiate, ar tą 1988-ųjų vasarą, blaškantis po Lietuvą su pačių siūtomis trispalvėmis vėliavytėmis atlapuose, dalyvaujant mitinguose, pirmąkart iškeliant Trispalvę įvairiuose miestuose ir miesteliuose, buvo vidinė ramybė? Atsakau – ne. Jautėme nerimą, bet ne baimę.

Jau pirmasis sukviestas Sąjūdžio Panevėžyje steigimo susirinkimas 5-ojoje vidurinėje (dab. 5-oji gimnazija) atrodė keistas. Pats nedalyvavau – nekvietė. Buvusieji gūžčiojo pečiais. Vieniems skambino ir kvietė kažkoks „inžinierius“, kitiems – istorikas Gintaras. O susirinko, kaip tvirtino Julius Beinortas, daug pažįstamų iš R. Čarno g. namo (buv. KGB, dab. STT) ir partkomo aplinkos. Pirmasis blynas, ačiūdie, prisvilo. Steigimas neįvyko.

Tą vasarą dažnai gatvėje ar susibūrimuose sutikdavau akis. Tokias pat, kokias 4 mėnesius kasdien mačiau sovietų kariuomenės Ypatingojoje dalyje – vandenines, susitraukusiomis lėliukėmis. KGB mokyklose turbūt moko ir žvilgsnio – veriančio ir kartu žuviškai bejausmio. Tokias akis mačiau, kai dešimties su ekskursantais ėjau pro Lenino mumiją Maskvoje, dar – kai septintoką nutempė į Šiaulių KGB skyrių…

Po mitingų vasaros, rugsėjo 1-ąją, mokykloje į šalį pasivadino kolegė, tuomet dar dirbusi ir komjaunimo komitete: „Būk atsargus, manęs saugume klausinėjo apie tave“. Ačiū jai už nuoširdų geranoriškumą.

Tačiau tuomet toji upė jau tekėjo… Rugsėjo 11-ąją turėjo vykti Sąjūdžio Panevėžio iniciatyvinės grupės organizuotas didysis įsiteisinimo mitingas.

Kas gi mus vežė? Jaunystė, nauji draugai, pojūčiai?.. Žinoma, ir tai. Bet ne tik…

* * *

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas vyko spalio 22–23 d. Dokumentuose suformuluoti žmonių lūkesčiai. Komunistų vadai Algirdas Mykolas Brazauskas, Vladimiras Beriozovas pasinaudojo momentu – suvaidino intermediją – „grąžino Vilniaus Katedrą tikintiesiems“.

O jau lapkričio 18 d. įvyko tramdantysis LKP plenumas, pasmerkęs Sąjūdžio ekstremizmą. Stojo laikas, kurį vadinome „medaus mėnesio su kompartija“ pabaiga.

Vėliau buvo „paaiškintas“ ir Sąjūdžio fenomenas.  Kažkas paleido į viešumą sąvoką „euforija“. Kaip parašyta žodyne, tai „nenatūraliai pakili, džiaugsminga, linksma nuotaika, geraširdiškumo ir nerūpestingumo būsena, neatitinkanti objektyvių aplinkybių; apima ir sveiką žmogų, kai jis išgeria alkoholio“.

Štai jums ir informacinio karo (tada vadino propaganda) pavyzdys. Suprask: „Sąjūdis – tai nenatūrali būsena, neatitinkanti objektyvių aplinkybių, sveikus žmones gali paveikti kaip alkoholis“. Kas paleido į eterį „baigėsi sąjūdinė euforija“?

* * *

Niūrus tai buvo metas… Nervingas. Jo ir siekė kompartija, kad žinotume savo vietą. Sąjūdžiui prireikė tvirtesnio, ne vien entuziazmu palaikomo atstovavimo, tad miestuose ir miesteliuose  surengtos Sąjūdžio vietos tarybų rinkimų konferencijos. Išrinktos tarybos ir pirmininkai. Niūriai šaltoje, blankiai apšviestoje „Versmės“ kino teatro (dab. Muzikinis teatras) salėje išrinkta ir Sąjūdžio Panevėžio taryba.

Sustoti nebuvo galima. Lyg niekur nieko nunešėme prašymą į partijos komitetą leisti spausdinti savo laikraštį tikroje spaustuvėje. Mums, ne Vilniuje įsisteigusioms iniciatyvinėms grupėms, vėliau – taryboms, buvo lengviau. Vietos kompartijos vadukai stebėjo, kaip elgiasi jų vadai sostinėje. Kadangi Sąjūdžio savaitraštis „Atgimimas“ jau buvo spausdinamas spaustuvėje, tai, spėju, dėl to ir mes nesunkiai gavome leidimą. Žinoma, sprendime buvo griežtai numatytas leidžiamų puslapių, numerių skaičius ir t.t. O kaip be to! Be partijos tėviškos priežiūros…

* * *

Pirmasis „Laisvo žodžio“ numeris buvo lipdomas įdomiai. Ant grindų – du „Tėvynės“ laikraščio maketlapiai, juos užgulę poetai Elena Mezginaitė ir Bronius Ribokas paišo, apibrauko vietas tekstui, nuotraukoms… Paišo, paišo, galų gale nutaria, kad medžiagos per mažai. Sako: „Kai turėsi, pasakyk….“ Še tau! Nustebau. Kaip tai – tekstų trigubai daugiau negu iki tol klijuotam „Sąjūdžio žodžiui“ reikėdavo, o neužtenka?..

Kita vertus, suvokiau ir tai, jog galėsime sudėti kur kas daugiau informacijos negu aname, „manufaktūriniame“, laikraštuke!

Medžiagos tai surinkau, bet žurnalistai nebeturėjo laiko – dirbo savoms oficiozų redakcijoms…

Ką daryti? Spaustuvė laukia maketo ir medžiagos ryt, o dar reikia nupaišyti du maketlapius. Nutariau, kad ne šventieji puodus lipdo. Atrodo, ir dabar jaučiu tą pasitenkinimą, kai nubrėžiau pirmą gyvenime liniją maketo lape.

***

Pirmas „Laisvo žodžio“ numeris išėjo prieš pat Naujuosius – 1989-uosius. Architekto Ginto sukurta „kepurė“ laužė tuomečių leidinių madas, stereotipus. Tiesiog atitiko prasmę – labai laisvai sėdėjo pirmo puslapio viršuje.

Spaustuvėje „Varsa“ išleistas 10 tūkst. egzempliorių tiražu laikraštis kėlė pasididžiavimą ir džiaugsmą. Pilnoje Sąjūdžio būstinėje vyko jo krikštynos, skambėjo sveikinimai…

Žinoma, po metų intensyvaus laikraštininko darbo supratau, ką norėjo pasakyti Elena apie pirmą numerį: „Leidinys išėjo aukščiau sienlaikraščio, bet žemiau „Panevėžio balso“ lygio…“ Taigi. Entuziazmas tegali būti dirvožemis profesionalumo sėklai…

***   

Na negalėjo Sąjūdžio leidinys eiti ramiai sau, neprižiūrimas. Jei parašyta leidime, kad per mėnesį gali išeiti 3 numeriai, o kiekvienas turėti tik 4 puslapius, taip ir turėjo būti! Bet… Artėjo 1989 m.  vasario 26 d. – rinkimai į SSRS Aukščiausiąją tarybą. Galima sakyti, jog tai buvo pirmasis realus politinis išbandymas pakilusiai tautai ir pasitikrinimas. Sėkmės atveju laimėti tikrą atstovavimą Lietuvai sovietų parlamente. Reikėjo daryti kažką dar drąsiau negu iki šiol, reikėjo laisvesnio žodžio, pagaliau laisvėti patiems – viduje.

Nutarėme, kad leidimas leidimu, o rinkimai verti jo nesilaikyti. Galgi pamirš partsekretorius Narimantas Vaitkevičius, kiek ko leidęs.

Surizikavome ir „virš normos“ 10 tūkstančių tiražu išspausdinome visą rinkimų priedą. Aišku,  skirtą Sąjūdžio kandidatams. Panevėžyje bei rajone jie ir laimėjo.

Atsiimti „apdovanojimų“ į kompartijos komitetą kviečiami Sąjūdžio Panevėžio tarybos pirmininkas Egidijus Jarašiūnas ir „Laisvo žodžio“ redaktorius. Dėl viso pikta dar pasikvietėme kunigą Saulių Filipavičių…

Sėdime pas N. Vaitkevičių visi trys, dar dvi partkomo darbuotojos. Arbatos, kavos niekas nesiūlo.

– Nesilaikot sąlygų, uždrausim spausdinti! – gąsdina sekretorius. – Buvo leisti 4 lapai, o kaip atsirado priedas?

Girdžiu Saulių šnekant apie atlaidumą, žmogaus nuodėmingumą. Mes labai vertiname pasitikėjimą ir leidimą spausdinti… Negi čia dėl vieno nesusipratimo…

– Jeigu vieną kartą buvo, tai kas gali garantuoti… – nepasiduoda sekretorius.

„Įjungiau durniuką“ ir sakau: gal mes čia nelabai ir nusižengėme, gerbiamas sekretoriau, pabandykime paskaičiuoti: mūsų „Laisvo žodžio“ maketas yra net šešiomis eilutėmis trumpesnis už miesto oficiozo, tad jeigu tas šešias eilutes padauginsime iš 6 skilčių, jau gauname trūkstamas 36 eilutes, o dar keturiuose puslapiuose… Sapalioju tokius niekus ir neraudonuoju. Matau: abi Vaitkevičiaus kolegės už jo nugaros vos valdosi iš linksmumo.

Tada Egidijus, kaip pirmininkas, svariai apibendrino:

– Na bet, gerbiamas sekretoriau, demokratinis procesas vis tiek vyksta – praėjo tokie atsakingi rinkimai į SSRS Aukščiausiąją tarybą…

Ir kaip neišnaudoti tokio paso! Metas krypti nuo pagrindinės temos. Sakau:

– Va, beje, gerbiamas sekretoriau, mes ir Sąjūdžio taryboje kalbėjom, kad štai miesto partijos komiteto laikysena rinkimų metu buvo labai korektiška, ko negalima pasakyti apie rajono komitetą…

Čia sekretorius nuoširdžiai neišlaiko:

– O-jooo! Ten tai visaaai!..

Mes ir paantrinom, ir patretinom. Paskui mandagiai ir draugiškai atsisveikinom. Juk nežinojom, kaip ir kada vėl likimas suves. Neabejojome tik, kad greitai.

Pakeliui į būstinę dar iš smagumo retoriškai pasiteiravau:

– O Vaitkevičius turi skonį, žaltys? Va kokios gražios kolegės sukiojasi…

Mūsų Saulius pastabėlę nuleido negirdomis…

Jono Ambraškos nuotraukoje – Jo Eminencija kardinolas Vincentas Sladkevičius 1988 m. liepą laimina Sąjūdžio Panevėžio iniciatyvinės grupės narius. Iš dešinės, pirmoje eilėje: Bena Valickaitė, Arnoldas Simėnas, Jonas Liaučius, Algirdas Paulavičius, Egidijus Jarašiūnas, Vita Kuzminskienė (?), Gintas Diržys. Iš dešinės, antroje eilėje: Rimantas Astrauskas.