Norėčiau, kad būtum čia

noreciau-kad-butum-cia

Tai jaudinantis romanas apie dvasios tvirtybę krizės akivaizdoje.

Diana O’Tul – teisingame kelyje. Ji ištekės iki trisdešimties, pagimdys vaikus iki trisdešimt penkerių ir išsikraustys į Niujorko priemiestį, tuo pat metu kopdama karjeros laiptais negailestingame meno kūrinių aukcionų pasaulyje. Ji dar nesusižadėjusi, bet žino, kad jos vaikinas, chirurgas rezidentas Finas, ketina pasipiršti per jųdviejų romantišką kelionę į Galapagus, likus kelioms dienoms iki jos trisdešimtojo gimtadienio.

Bet tada Niujorke prasideda dar neseniai tokia tolima atrodžiusi koronaviruso epidemija. Išvykimo išvakarėse Finas praneša, kad ligoninėje reikalingi visi gydytojai, todėl jis privalo likti, bet Diana vis tiek turėtų važiuoti. Ji nenoromis išvyksta.

Tačiau Dianos svajonių atostogų planas beveik bematant sugriūva. Saloje paskelbiamas karantinas, ir ji užstringa joje, kol sienos vėl atsidarys. Visiškai izoliuota Diana priversta išeiti iš savo komforto zonos. Ji palengva užmezga ryšį su vietos gyventojų šeima, kai jai atsiveria paslaptį sauganti paauglė, nepaisydama tėvo nepasitikėjimo atvykėliais.

Ilgainiui Diana pradeda analizuoti savo santykius, pasirinkimus, save pačią ir svarstyti, ar grįš namo tuo pačiu žmogumi.

„Norėčiau, kad būtum čia“ skatina permąstyti pastarųjų metų įvykius, įsisąmoninti išmoktas pamokas, pagerbti viruso aukas ir apmąstyti jo pasekmes, gyvenimui judant į priekį. Kaip rašo J. Picoult: „Dažniausia emocija, kurią jautėme per šiuos pastaruosius metus, – atskirtis. Keisčiausia, kad patyrėme ją visi, ir vis tiek jautėmės vieniši ir sutrikę. Tai privertė mane susimąstyti, kad izoliacija gali būti pragaištinga, bet… ir skatinanti pokyčius.“

J. Picoult dar sykį įrodo, kad sugeba meistriškai keliauti per tamsą, kad atrastų šviesą. „Norėčiau, kad būtum čia“ – jaudinanti istorija apie žmogaus sielos tvirtybę.

Raššytoja Taylor Jenkins Reid