Ši knyga skirta apmąstyti nevienareikšmiam Adamo Mickiewicziaus (1798–1855) statusui XIX a. pabaigoje – XX a. pirmoje pusėje besiformavusiame lietuvių literatūros kanone. Analizė parodė, kad daugiausia įtampų tiek aiškinantis lietuvių literatūros sampratą, tiek ir steigiant jos kanoną anuomet kėlė lenkakalbių istorinės Lietuvos rašytojų palikimas, o Mickiewicziaus kūryba yra reprezentatyviausia lenkakalbio istorinės Lietuvos paveldo dalis. Šiuo tyrimu kaip tik ir siekta nustatyti, kokiais argumentais, prielaidomis ir kultūrinėmis praktikomis buvo paremtas Mickiewicziaus kūrybos priskyrimas ar nepriskyrimas lietuvių literatūrai.