Paralelinių istorijų romane sugretinami dviejų moterų, politinių figūrų – Kipro, Jeruzalės ir Armėnijos karalienės Kotrynos Kornaro (Caterina Cornaro; 1454–1510) ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės ir Lenkijos karalienės Barboros Radvilaitės (~1522–1551) – gyvenimai brėkštant Europos Renesansui. Pasirinkti tokią romano formą paskatino graikų filosofo Plutarcho rašytos paralelinės biografijos. Gretinimas padeda išryškinti esmines epochos idėjas, o literatūrinės paralelės parodo tai, ką nutyli faktai, leidžia palyginti tautų ir šalių gyvenimą ne pagal istorijos įvykius, o pagal išpažįstamas vertybes.

Vidur vertybių skalės šiame romane – žmogus, moteris, jos mažareikšmis vaidmuo politikoje ir su tuo susijusi asmeninė drama. Per dviejų karalienių gyvenimus atsiskleidžia dviejų Europos pakraščių valstybių likimas. Šių istorinių paralelių liudininku romane tampa tiek su Kipro, tiek su Krokuvos ir Vilniaus dvarais susijęs mokytojas graikas Chrizostomas. Barbora ir jos laikų Lietuva parodoma renesansinės Pietų Europos subrandinto intelektualo žvilgsniu.