Tai psichologinis-egzistencinis romanas apie moters bandymą susigrąžinti prarastas šaknis, apie tai, kaip praeitis formuoja dabartį. Jautrioje istorijoje giliai analizuojamas moters vidinis pasaulis, emocinės būsenos ir kartų santykiai. Kūrinyje dominuoja savistaba, atskleidžiami atminties sluoksniai, svarbi tapatybės paieška.

Stilius poetiškas, vaizdingas, kupinas gamtos simbolių ir melancholijos, todėl romaną galima apibūdinti ir kaip poetinės prozos kūrinį.

Pagrindinė romano veikėja Ruta – sėkminga mokslininkė, buvusi gydytoja, besidžiaugianti tobula šeima. Užsisukusi rutinoje, nepastebi, kad ta graži jos susikurta idilė byra, santykiai su vyru šąla, bendravimas su dukra paviršutiniškas.

Išduota vyro, moteris žengia desperatiškus žingsnius – pabėga nuo namiškių ir nuo savęs, taip užkirsdama kelius grįžti atgal. Praranda ir dukros pasitikėjimą.

Ruta išvyksta gyventi į paveldėtą iš motinos sodybą. Labai iš lėto čia atsigauna, visai netikėtai sužino dramatišką šeimos istoriją, kuri buvo tarsi ištrinta iš Rutos gyvenimo.

Nemenką vietą užima jos draugių gyvenimų paralelės. Psichologinių išgyvenimų aprašymai atskleidžia herojės vidinį virsmą, savęs suvokimo evoliuciją. Gamtos vaizdai simboliškai papildo ir atskleidžia veikėjų charakterius, jų poelgių motyvus.

Savo universaliomis problemomis romanas neabejotinai daugeliui taps artimas. Ne vienas Rutos, jos draugių personažuose atpažins save, tapatinsis.