Tai fikcijų romanas, kurio pagrindiniai veikėjai – rašytojai ir kunigai Juozas Tumas-Vaižgantas ir Ričardas Mikutavičius. Vėlyvais vakarais jie susitinka ir kalbasi apie gyvenimą, meną, literatūrą, tikėjimą ir visuomenę. Autorė tarp šių dviejų asmenybių atranda daug paralelių: abu klebonavo Vytauto Didžiojo bažnyčioje, gyveno tame pačiame bute, buvo ryškios ne tik Kauno, bet ir visos Lietuvos kultūrinio bei visuomeninio gyvenimo figūros, garsėjo kaip iškalbingi pamokslininkai ir meno kolekcininkai.

Vėlyvų jų pokalbių temų centre – diskusijos apie meną, literatūrą, populiarumo kainą, apie santykius su visuomene ir savo hierarchais, apie knygas, pamokslus. Per šiuos pokalbius atsiveria visuomeninio bei kultūrinio gyvenimo kontekstas, išryškėja abiejų asmenybių panašumai ir skirtumai.

Romane svarbi ir trečioji veikėja – Moteris, tampanti jungiamąją grandimi tarp dviejų kunigų. Ji dalijasi autentiškais prisiminimais apie R. Mikutavičių, pasakoja apie Vaižgantą, jo memorialinio muziejaus-buto kūrimą ir klasiko palikimo išsaugojimą.

Vaizdingame ir įtaigiame pasakojime fikcija persipina su dokumentine medžiaga: romane remiamasi tikrais faktais, autentiškomis R. Mikutavičiaus ir Vaižganto citatomis, tačiau kuriama ir intriga, leidžianti į žinomas Lietuvos kultūros asmenybes pažvelgti iš netikėtos ir gyvos perspektyvos.