Septyniasdešimt trejų Sibilė Van Antverp pamažu netenka regėjimo, tačiau nenustoja rašyti laiškų. Kiekvieną rytą ji sėdasi prie stalo ir rašo – vaikams, broliui, geriausiai draugei, mėgstamiems rašytojams, universiteto dekanei, kuri neleidžia jai lankyti taip trokštamų paskaitų, ir dar vienam žmogui, kuriam laiškus rašo nuolat, bet nė vieno taip ir neišsiunčia.

Iš šių laiškų pamažu išnyra Sibilės portretas – ji sąmojinga, užsispyrusi, turi tvirtą nuomonę ir nepajudinamai tiki rašyto žodžio galia. Tačiau už popieriaus ribų ji jau trisdešimt metų mylimus žmones laiko per ištiestos rankos atstumą.

Kai paslaptingas žmogus iš praeities priverčia ją sugrįžti prie skaudžiausio jos gyvenimo laikotarpio, Sibilė supranta, kad slėptis nebegali. Jai teks pagaliau užbaigti laišką, kurį rašė visus šiuos metus, ir išmokti atleisti sau pačiai.

Sibilės Van Antverp gyvenimas, sudėtas iš laiškų, gali pasirodyti „smulkmena“, tačiau ji pati taps viena įsimintiniausių veikėjų, kokias kada nors sutiksite literatūroje.