Septyniasdešimt trejų Sibilė Van Antverp pamažu netenka regėjimo, tačiau nenustoja rašyti laiškų. Kiekvieną rytą ji sėdasi prie stalo ir rašo – vaikams, broliui, geriausiai draugei, mėgstamiems rašytojams, universiteto dekanei, kuri neleidžia jai lankyti taip trokštamų paskaitų, ir dar vienam žmogui, kuriam laiškus rašo nuolat, bet nė vieno taip ir neišsiunčia. Iš šių laiškų pamažu išnyra….. Skaityti daugiau