Ilgus metus Vokietijoje senukus slaugiusi Ryna grįžta į gimtąjį Baltarusijos kaimą. Čia, sulaukusi 101 metų, pašarvota guli jos mylima močiutė. Sugrįžimas pažadina prisiminimus apie gyvenimą pas senolę, žmonių laikytą ragana. Ji užkalbėdavo ligas, pažinojo žoleles, mokėjo nuraminti gyvūnus, buvo tarpininkė tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Vietiniams kėlė pagarbią baimę, nes įkūnijo archajišką moterišką galią.

Rynos vidinis dialogas su močiute netrukus virsta metafizine kelione į praeitį, nejučia peraugdamas į monologą – bebaimės šimtametės moters liudijimą apie XX amžiaus žiaurumus. Praeities išgyvenimai, kolektyvinė atmintis ir mitologija susipina į hipnotizuojantį pasakojimą, kuris, it užkalbėjimas, žadina reflektuoti savo patirtį ir vietą pasaulyje.