Sofija Andruchovyč (g. 1982 m.) romanas „Amadoka“ (2020) – vienas reikšmingiausių šiuolaikinės ukrainiečių literatūros kūrinių, nagrinėjantis individualios ir kolektyvinės atminties temas. Tai monumentali knyga, kurios centre – žmogaus tapatybės paieškos, traumos, istorijos sluoksniai ir praeities poveikis dabarčiai.

„Ir tada Uliana suprato. Ji suprato, kodėl pagedo pasaulis, kodėl išprotėjo žmonės. Suprato, iš kur kyla šis nesuvokiamas karas. Suprato, iš kur imasi neįmanomas žiaurumas, nežmoniškas negailestingumas, nepasotinamas kraugeriškumas. Paaiškinimas jai nušvito per vėlai: kasdien žuvo tūkstančiai žmonių, milijonai žmonių kentėjo kančias ir skausmą, patyčias ir pažeminimą, žuvo būdu, kuris niekada neturėjo būti leistas. Tai, kas vyko, išėjo taip toli už žmogiško gebėjimo atjausti, baisėtis, kentėti ir suprasti ribų, jog nebuvo jokios galimybės šitai baisybei suvokti.

Bet Uliana ją suvokė akimirksniu. Ir jos smegenys, širdis, jos žmogiškoji esybė neatlaikė. Uliana pagaliau suvokė, jog tai jie su Pinchu sukėlė karą, kančias ir mirtį, nes savo meile suardė pasaulio tvarką. Jų meilė buvo galinga ir traukė prie savęs, kaip traukia Žemės branduolys, bet ji negalėjo gyvuoti, nes kai kuriems takams nevalia susikirsti, o kai kuriems pasauliams dera egzistuoti tik atskirtiems vienam nuo kito. Jie patikėjo Amadokos ežero buvimu. Jie išleido iš žemės gelmių jo įkaitusius degutinius vandenis. Jie su Pinchu sugriovė pasaulį.“

Sofija Andruchovyč