Kai Sonja Maktaviš paveldi didžiulį dvarą Meino pakrantėje, iš pradžių netiki, kad namas apsėstas, bet naktimis aidintys žingsniai, trankomos durys, skambanti muzika — tikrai ne vaizduotės padariniai. Sapnuose Sonja regi dvaro praeities fragmentus, tikrovėje aptinka nuotakų portretus, o vizijose išvydusi senovinį veidrodį, pajunta iš jo sklindančią nenugalimą trauką ir suvokia, kad jame tūno tamsios šeimos paslaptys.

Vieną naktį veidrodžiui atsiradus realybėje, Sonja pereina jį ir, atsidūrusi praeityje, regi, kaip vestuvių dieną nužudoma nuotaka ir nuo jos piršto numaunamas sutuoktuvių žiedas. Tokių akimirkų Sonja regės dar daugybę, kol supras, kad, ko gero, jai lemta prisidėti nutraukiant jau kelis šimtmečius besitęsiantį prakeiksmą.