Ypatingas vasaros vakaras nutiko Panevėžyje, šalia Smėlynės gatvės tilto. Neskubrus vyksmas Nevėžio upėje, raibuliuojantis vanduo ir atspindžiai, meditatyvi muzika, žolelių arbata, kėdės ir sėdmaišiai, ramus pasinėrimas į čia ir dabar. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka suorganizavo performansą „Sode dievų nėra”, kurį atliko panevėžietė menininkė, eksperimentinio Apeirono teatro kūrėja Greta Gudelytė. Upėje, stebint žiūrovams, iš aliuminio vamzdelių buvo surišta ir po tiltu pakabinta tradicinio lietuviško sodo versija.
Apie įvykdytą kultūrinį įvykį gimtajame mieste kalbėjomės su Greta GUDELYTE.
Pats performanso pavadinimas – gana provokatyvus. Ką jis reiškia jums? Ar išties nuo pat pradžių norite provokuoti žiūrovą?
Šiame pavadinime koduojama provokacija siekiu žadinti žmogaus kritinį mąstymą. Dangiškasis sodas natūraliai neatsiejamas nuo dieviškosios figūros, lietuvių tautosakoje kartais vadintos diedeliu. Diedelis buvo sodinamas sodo centre. Taip pat šiaudinio sodo struktūroje galime įžvelgti ryškių sąsajų su įvairiais „šventosios geometrijos” reiškiniais visame pasaulyje, taigi sode neabejotinai yra dievų.
Pavadinime skambančia žinute „sode dievų nėra” kviečiu atkreipti dėmesį į mūsų žinių apie senovės lietuvių tradicijas, simboliką ir reikšmę seklumą. Mažoje ir konservatoriškoje mūsų visuomenėje retkarčiais laidomasi baimėmis, kad modernybė, leftizmas, Vakarai baigia sunaikinti mūsų tradicijas, bet pati pabendravusi su tokiais šaukliais neretai suprantu, kad jų pačių žinios apie tradicijas labai ribotos, o kartais netgi pasibaigia manipuliatyviai naudojamu žodžių junginiu „tradicinė šeima”. Paradoksalu, bet tokie rėksniai tradicijų gynėjai patys dažnai nežino nei kokios, nei apie ką tos lietuviškos. Dangaus sodą kai kurie žmonės gretina su sentimentais kolektyviniam sodui ir itin mėgsta švęsti Jonines, o ne Kupolę, Rasas, Kekirį ar Krešes… Bet kuris iš šių pavadinimų yra senesnis ir tikresnis už Jonines, kurios atsirado tik sovietmečiu.
Manau, norint ginti ir saugoti tradicijas reikia apie jas skaityti, domėtis, išmanyti, kitu atveju tai tik sekli manipuliacija jautriomis temomis ir įžūlus realybės iškreipimas.
Kuo jums įdomi, aktuali senoji lietuvių religija?
Senovės lietuvių realigija glaudžiai siejosi su animizmu ir magija, todėl pamatinio lietuvių tikėjimo ir pirmykštės filosofijos neįmanoma suprasti nepažįstant tautos mitologijai būdingos magijos.
Pas mus Laimė/Laima ateina nulemti kūdikio likimo, Dalios valioje šviesa ir tamsa, saulės ir mėnulio užtemimai, Giltinė vadelioja mirtį. Gamtos dvasios (laumės, undinės, Perkūnas, vėjai, šaltis) baudžia ir apdovanoja žmones. Namų dvasios – aitvarai – išsiperi iš vištos ar žalčio kiaušinio ir lemia turtus, kaukai parsinešami su senais daiktais ir palikimais, pusčiai ir ugnys užgimsta iš gerų ar blogų žmogaus ketinimų, Žemėpatis saugo namų ūkį ir kt. Už namų ribų į puotas skraidžioja nepaprasti žmonės: raganos, vilktakiai, blogų akių žmonės, nepaprasti gyvūnai mus saugo ir moko išminties: žalčiai, gyvatės, rupūžės, vilkai, žebenkštys, meškos, nes į juos įsikūnija požemių gyventojai: dvasios, vėlės, vandens gelmės.
Mitologija yra tautos ideologija, kurioje dievai ir mitinės būtybės veikia kaip tam tikras būdas išreikšti pasaulio prasmę, suvokimą. Kad ir kiek mūsų šventviečių išardė jėzuitai, kad ir kiek žalčių sudegino, kad ir kiek šimtmečių senasis mūsų tikėjimas buvo priešinamas su krikščioniškuoju, tos žinios nevisiškai sunaikintos. Paradoksalu, bet daugybė išsaugota naikintojų ataskaitose ir knygose. Man nuostabu suvokti, kad sugebėjome išsaugoti tai, kas liudija turtingą, kūrybišką pasaulio suvokimą, per jį kuriamas prasmes.
Performanse atliekate gerosios raganos vaidmenį. Jos perduodama žinia – ir taika bei ramybė. Būtent to dabar žmogui reikia?
Su raganomis ir jų nešama žinia yra keblu, nevienareikšmiška. Todėl norint atsakyti į šį klausimą reikėtų pamąstyti, kas apskritai yra ragana. XVI a. Jono Lasickio veikalas „Apie žemaičių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių dievus“ yra vienas seniausių šaltinių, kuriame pirmą kartą minima lietuvių ragana, tik ji vadinama ragaina ir apibūdinama kaip miško deivė. Ir čia kyla klausimas: kaip nuo XVI a. miško deivės buvo pereita prie XVII–XIX a. raganų laužų? Kaip įvyko transformacija nuo miško deivės iki antgamtinių galių turinčios moters?
Pasakose daug pėdsakų apie senąsias apeigas, iniciacijas, kurios buvo atliekamos miško glūdumoje, gamtoje. Apeigas galėjo atlikti deivės arba šias įkūnijančios žiniuonės, raganos. Bet kuriuo atveju žodis „ragana“ kildinamas nuo žodžio „regėti“. O regėti – vadinasi, suvokti žiūrint.
Indoeuropeistikos mokslininkas Berndas Gliwa yra išsakęs kitą įdomią mintį: ragana sietina su veiksmažodžiu „regėti“, tačiau kita prasme – ji pati yra regėjimas, reginys, pasirodanti, įsikūnijanti dvasia. Vadinasi, ragana kaip regėjimas iniciacijos metu gali aplankyti kiekvieną žmogų, kiekvienas gali tapti ragana.
Todėl tikiuosi, kad performanso, kaip savotiškos iniciacijos, metu geroji ragana pasireiškė kiekviename žmoguje.
Kada performansą vadinate pavykusiu?
Jei pajuntu su žmonėmis užsimezgusį ryšį. Jei pamatau ar sužinau, kad veiksmas sužadino žiūrovo fantaziją, atvėrė vartus į simbolių pasaulį. Kai stebėdamas veiksmą žmogus nurimsta, tolygiai kvėpuoja ir patiria regėjimo malonumą.
Gimtajame mieste įgyvendinti performansą/meninį projektą lengviau ar sunkiau?
Sunkiau, nes emocinis ryšys kupinas sentimentų. Jie kaip šmėklos – blaško ir klaidina.
Po tiltu kabantį aliuminio sodą galima pamatyti iki rugsėjo 15 d.
Pauliaus Židonio nuotraukos
Asta Sarapienė
Viešųjų ryšių specialistė
