Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos rubrikoje „Klubinėtojai“ kalbamės su gausiuose mūsų klubuose besiburiančiais žmonėmis – čia atsiskleidžia gyvos ir atviros jų istorijos apie mokymąsi, bendrystę ir drąsą įsitraukti, apie tai, kaip jie atrado savąją biblioteką.
Šiandien mūsų pašnekovė – bibliotekos piešimo klubo, detektyvų mėgėjų klubo ir Kalbų kavinės aktyvi lankytoja Rasa PELANIENĖ.
Kaip atsirado toks „trijų klubų derinys“ jūsų gyvenime? Ar tai labiau planuotas pasirinkimas, ar natūraliai susidėliojo?
„Trijų klubų derinys” atėjo į mano gyvenimą natūraliai. Man net neatrodo, kad tai yra daug ar nesuderinama. Esu kūrybiškas žmogus – man įdomu mokytis, patinka domėtis įvairiomis sritimis, sužinoti naujų dalykų.
Kas buvo pirmasis „užkabinęs kabliukas“, atvedęs jus į bibliotekos klubus – smalsumas, vienatvė, atsitiktinumas ar kažkas visai kito?
Pirmasis „kabliukas” buvo smalsumas ir noras daugiau sužinoti. Klubuose renkasi bendraminčiai, manau, yra labai įdomu dalintis savo nuomonėmis, patyrimais. Ir kartu jausti bendrystę, palaikymą. Klubai natūraliai suveda panašių pažiūrų žmones.
Kalbant apie detektyvų mėgėjų klubą: ar esate iš tų, kurie viską perpranta per pirmus 30 puslapių, ar leidžiate sau būti apgauta iki paskutinio sakinio?
Labai mėgstu gerus detektyvus – ir knygas, ir filmus. Įsijungia nuostabus proto lavinimo dalykas, kur veikia ir loginis mąstymas ir intuicija. Man patinka stebėti autoriaus minčių eigą ir mėgautis siužetu. Leidžiu sau „būti sraute”, taigi kartais autorius apgauna, o kartais jam „nepasiseka”, nes jis nuspėjamai gana konstruoja siužetą.
Piešimo klube – kas jums svarbiau: rezultatas ar tas tylus buvimas procese?
Piešimas man yra ir mokymasis, ir kartu buvimas procese. Stebėtina, kaip iš pažiūros absoliučiai meniški dalykai talpina tiksliųjų mokslų žinias. Sužinai „kodėl”, „kaip”, o jau tada piešimas tave „pagrobia” ir nepaleidžia.
Kalbų kavinė dažnai yra ne tik apie kalbas. Apie ką ji yra jums?
Kalbų kavinėje miela sutikti bendraminčių, kalbėtis apie savo pomėgius. Nepaprastai įdomu bendrauti su klubinėtojais iš užsienio, sužinoti apie jų šalies kultūrą, gyvenimo būdą, žmonių lūkesčius. Ir, žinoma, tobulinti kalbų žinias.
Kuris iš šių trijų klubų jus labiausiai „išjudina iš komforto zonos“ – ir kuo tas jausmas jums vertingas?
Visi trys klubai man yra kūrybiškumo išraiška. Juose ir lavinuosi, ir įdomiai gyvenu.
Iš komforto zonos labiausiai ištraukia piešimas. Juk paskutinį kartą pieštukus ar teptuką laikiau rankoje mokykloje per piešimo pamokas!
O išėjimas iš komforto zonos mano gyvenimui suteikia prasmingumo ir plečia mano galimybių ribas.
Koks yra tas mažas, gal net nepastebimas pokytis jūsų kasdienybėje, kuris atsirado būtent dėl klubų – ir kurio nenorėtumėte prarasti?
Turbūt galiu teigti, kad ėmiau labiau vertinti kasdienes akimirkas, o smulkūs laimėjimai, bendraujant kita kalba, piešiant ir narpliojant kriminalinius siužetus, suteikia nepaprastai daug džiaugsmo.
Kalbėjosi švietimo veiklų specialistė Virginija Švedienė
