Įkvepiančios neįgaliųjų istorijos ten, kur durys atsidaro pačios

Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje vyko patyriminis kampanijos „Atrask galimybes“ renginys – per konkrečių negalios ištiktų žmonių pavyzdžius liejosi įkvepiančios gyvenimo istorijos, lūkesčiai ir poreikiai, skleista žinia apie asmeninio asistento pagalbos galimybes.   

„Su kitomis šalies bibliotekomis stengiamės vieningai vystyti veiklas turintiesiems negalią. Būtent todėl mūsų duris puošia ženklas „Biblioteka visiems“. Norime būti ir esame atviri skirtingo galėjimo ir gebėjimo žmonėms. Kampanijos „Atrask galimybes“ renginys – puikus bendradarbiavimo pavyzdys, kaip negalios organizacijos ir bibliotekos gali bendradarbiauti, šviesti visuomenę, o kartu teikti informaciją negalios paliestiems žmonėms“, – sako Regiono bibliotekų strateginės plėtros skyriaus vyr. metodininkė Irmina Girnienė.

Aštuonkojo istorija

Televizijos projekto „Šok su žvaigžde“ dalyvė Roberta Orlauskaitė save vadina aštuonkoju. Vietoj eismo įvykyje prarastos kojos šiuo metu turi kelias, jos atlieka skirtingas funkcijas – plaukti, bėgti, „dėl grožio“ ir kt. Kartą netgi turėjo modernią įkraunamą – deja, kaip juokauja moteris, eksperimentas nepasiteisino – būnant kavinėje išsikrovė, tad teko draugui atvežti kroviklį. Kartais kojas netgi dekoruoja priklausomai nuo progos – valstybinių švenčių, pajūrio ir kt.  

„Neslepiu neįgalumo ir protezo, o savo patirtimi ir istorija dalinuosi su kitais tiek darbe (ortopedijos įmonėje), tiek žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose. Avarija mane išmokė: tai, ko nori, daryk čia ir dabar, nes rytojaus gali nebebūti. Netekusi kojos pradėjau pildyti svajones: nuėjau į žirgyną, išmokau jodinėti. Turiu tikslą – atstovauti Lietuvai paralimpinėse žaidynėse. Praėjusią vasarą su kitų pagalba išbandžiau irklentę – tiesa, čia dar reikės padirbėti. Tada, po kojos amputavimo operacijos, lenkiau pirštus: to nebegalėsiu daryti, ano… Dabar pastebėjau, kad tų užlenktų pirštų nebeliko. Taline kito žmogaus padedama dalyvavau bėgimo mokymuose. Pirmas atbėgo žmogus, kuris neturi kojos ir abiejų rankų… Tai pavyzdys, kad nieko nėra neįmanoma, – tereikia nebijoti pačiam, turėti svajonę ir tikslą, nebijoti prašyti pagalbos“, – pasakojo R. Orlauskaitė.      

Pirmas viešas pasirodymas auditorijai

Panevėžietis Edvinas neįgaliojo vežimėlyje į biblioteką atvyko su asmenine asistente Aiste. Tai pirmas kartas, kada vaikinas savo istoriją pasakojo viešai.

Edvinas 7 metus dirbo Didžiojoje Britanijoje. Prasidėjus „Brexitui“ persikėlė ieškoti darbo į Norvegiją. 

„2018 m. apsistojau viešbutyje. Čia vieną rytą ir ištiko stuburo smegenų insultas – viso kūno paralyžius. Norvegai gydytojai kone puolė į paniką – jiems buvau tik antras atvejis per 16 metų. Pragulėjęs ligoninėje jų pastangomis, padedant reabilitologams, buvau pradėjęs judinti kelis rankų ir kojų pirštus, 10 minučių prilaikomas pastovėti. Po mėnesio grįžus į Lietuvą laukė nusivylimas – Vilniaus ligoninėje 11 dienų pragulėjau be jokios procedūros, nežinia kam buvo kartojami tyrimai. Tačiau labiausiai sukrėtė požiūris. Man, nejudančiam žmogui, pasiūlė prireikus sienoje sumontuotu mygtuku išsikviesti pagalbą“, – prisimena Edvinas.  

Dabar panevėžietis džiaugiasi galintis pajudinti vieną koją, pasiramstydamas pavaikščioti. Pradėjo studijuoti, netrukus – ir dirbti, o kasdieniams reikalams (važinėti po miestą, pas gydytojus ir kt.) turi asmeninę asistentę Aistę. Ją pasirinko pats, lankydamasis pas gydytoją kineziterapeutą. Mergina ten atliko praktiką. Pažintis tapo bendradarbiavimu ir pagalba kasdienėse praktinėse situacijose.

„Kas mums, neįgaliems žmonėms, būna sunkiausia? Esą pritaikytos įvažos į skirtingas institucijas. Iš tiesų  mums tampa neįveikiamu Everestu. Dar viena kliūtis – sunkios durys, kurių kone neįmanoma atidaryti. Gerai, kad padeda Aistė. Kaip vertinu Bitės bibliotekos duris? Puikiai, nes jos atsidaro pačios. Ir bibliotekininkai paslaugūs“, – šypsojosi Edvinas.          

Keliauti bagažo skyriuje

Marijampolietė Rūta Kupčinskaitė fizinę negalią turi nuo pat gimimo.

„Todėl ne aš, o aplinkiniai turėjo taikstytis su negalia, – pati neįsivaizduoju, ką reiškia būti kaip dauguma. Mokiausi namie (tuo metu Marijampolės mokyklos tam buvo nepritaikytos). Nesėkmės skatino judėti į priekį. Magistro laipsnį įgijau Kauno universitete. Būta ir kuriozų. Kartą autobusu važiavau į Kauną. Išvydęs mane vairuotojas niekaip nesugalvojo, kaip su neįgaliojo vežimėliu įkelti į autobusą, tad pasiūlė „išeitį“ – vežti bagažo skyriuje. Žinoma, atsisakiau, o sprendimą radome“, – pasakojo Rūta.

Marijampolietė džiaugiasi, kad Lietuvoje atsirado asmeniniai asistentai, padedantys spręsti kasdienes problemas.

„Neįgaliųjų nereikia nei nurašyti, nei niveliuoti – esame skirtingi, turime skirtingų poreikių. Mums, negalintiems pakilti iš vežimėlio, net ir maža kliūtis gali pasirodyti didelė – pasiekti sūrį prekybos centro lentynoje, pravažiuoti kupstą pievoje ar kliūtį šaligatvyje, gauti reikiamą dėmesį poliklinikos registratūroje (o ne „koks čia iš už stalo nematomas vaikutis atvažiavo?“). Tam ir yra asmeninis asistentas. Nebijokime jo paprašyti – kreipkimės į atitinkamas institucijas“, – sakė Rūta.

Klausti ir išgirsti     

Asmeniniu – ne žmonos – asistentu dirba R. Kupčinskaitės vyras Tadas.

„Dirbdamas su neįgaliu žmogumi stengiuosi ne viską padaryti už jį, o padėti, surasti būdą, kad visiems būtų gerai. Pastebiu, kad visuomenėje iki šiol gajos išankstinės nuostatos ir vertinimai neįgaliųjų atžvilgiu. Kartais jų tiesiog bijoma, nes nežinoma, kaip padėti nutikus kokiai nors problemai. Patarimas paprastas: pirmiausia ne pulkite imtis iniciatyvos, „gelbėti“, o paklauskite, ko jiems reikia, o tada išklausykite, išgirskite ir padėkite“, – teigė Tadas.  

Renginyje G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje buvo ir dar vienas „pirmas kartas“. Žaismingą pranešimą-savęs pristatymą perskaitė Dauno sindromu sergantis Jaunuolių dienos centro lankytojas Daugvydas. Kompaniją jaunajam vyrui palaikė ir drąsos suteikė įstaigos socialinė darbuotoja Eglė.

Klausimuose ir diskusijose paaiškėjo, kad iki šiol trūksta informacijos apie galimybę gauti asmeninio asistento pagalbą, mokestį už ją. Taip pat pasigendama knygų Brailio raštu, regėjimo negalios žmonėms pritaikytų informacinių lapelių apie maisto papildus, vitaminus, maisto produktų etikečių ir pan. Daugvydas, savo pavyzdžiu pademonstravęs, koks yra, kaip jaučiasi, mato ir suvokia Dauno sindromą turintis žmogus, norėtų, kad viešosiose erdvėse atsirastų tokiems kaip jis padedančių orientuotis specialių paveikslėlių – piktogramų.


Kampaniją „Atrask galimybes“ inicijuoja Neįgaliųjų reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Daugiau informacijos apie asmeninio asistento pagalbą – www.ndt.lt

Asta Sarapienė

Giedriaus Zauros nuotraukos