El. knygos: lietuvių autorių kūryba jūsų telefone

Vaizdas be pavadinimo

Šylant orams vis dažniau norisi įsitaisyti saulės atokaitoje su knyga rankoje. O jei knygą pamiršote namuose – ne bėda. Savo telefone prisijungę prie portalo ibiblioteka, rasite gausybę skaitinių. Minint Lietuvių kalbos dienas, siūlome susipažinti ir skaityti portale esančias populiariausias lietuvių autorių elektronines knygas. 

I-biblioteka – daugiau nei 70 Lietuvos bibliotekų vienijantis portalas, virtuali biblioteka, kuri suteikia galimybę patogiai ir greitai rasti norimus leidinius. Elektronines knygas galite skaityti prisijungę prie portalo.

Prisijungimas prie portalo iBiblioteka.lt
Registracija portale iBiblioteka.lt

Fata Morgana

Sonata Dirsytė „Fata Morgana“

Pasakojimo centre – anksti tėvų netekusios jaunos merginos Elenos istorija, per kurią skirtingais laikmečiais supažindinama su neįtikėtinais aplink Kėdainius gyvenusių dvarininkų ir paprastų žmonių, taip pat čia klestėjusių žydų likimais. Romane pasakojama ir liūdnai pagarsėjusios, net ir po mirties kunigams ramybės nedavusios Šventybrasčio Barboros istorija.

„Man pačiai norėjosi papasakoti istoriją apie tai, kaip Antrojo pasaulinio karo metais kėdainiečiai bandė išgyventi tarp draugų ir priešų, kurie galėjo ir išgelbėti, ir išduoti. Romane „Fata morgana“ yra ir Kėdainių apylinėse gyvenusių dvarininkų istorijų nuotrupų, čia gyvenusių žydų istorija. Knygai pavadinimą padiktavo Nevėžyje ties Kėdainiais profesoriaus Stepono Kolupailos aprašytas fatos morganos reiškinys. Tai – optinė iliuzija, kai vandenyje esantys objektai gali atrodyti tarsi sklandantys ore. Tokius Nevėžio kuriamus žaidimus pastebi ir romano herojai“ (S. Dirsytė, 15min.lt)

 

Izabelė

Renata Šerelytė „Izabelė“

Knyga  pasakoja apie gaivališką, tamsų ir poetišką moters sielos raganiškumą.  Tai dviejų moterų – Izabelės ir Magdalenos – istorija. Ar jos pražudys viena kitą, ar išgelbės?

Raudonplaukė rastinukė Izabelė nuolat keliauja iš vienų rankų į kitas, iš vienos vietos į kitą. Ją globojo ir išsilavinimą suteikė dvasininkas, ją išnaudojo gyvūnų pasirodymus rengiantis cirko šeimininkas, ją sutiko jau brandaus amžiaus sulaukęs karalius Žygimantas Augustas. Mergaitė gyveno apleistuose dvaruose, laukiniuose soduose ir pamirštose kapinėse. Ji kalba su gyvūnais ir vandenimis. Niekas nesugebėjo pažaboti jos laukinės, nesutramdomos dvasios ir gaivališkos prigimties.

Karalienės Bonos globotinė Magdalena gyvena įkalinta proto tamsoje – ji prarado atmintį, tačiau tebeturi galią gydyti. Vaistininko padėjėja tapusi Magdalena ne tik puikiai išmano gydymo meną, ji geba ir numarinti… O rūmų rūsiuose Magdalena su vaistininku slepia pragaištingą paslaptį. Kaip ji pakeis judviejų gyvenimus?

Ar Magdalena paklus paprašyta sunaikinti Izabelę? Kaip nepažįstama moteris ugniniais plaukais Magdaleną įkvėps gyventi ir išgyventi?

Knygos „Izabelė“ autorė Renata Šerelytė tikina pati nežinanti, kuri knygos veikėja – Izabelė ar Magdalena – raganiškesnė. Ji sako norėjusi atskleisti tikrąją raganiškumo gelmę, išvengiant jo kaip paviršutiniško įvaizdžio, tačiau atveriant moters sielos balsą.

Trisdešimt

Vaiva Rykštaitė „Trisdešimt“

Smetonos laikų Kaunas su lapių kailiais pasipuošusiomis damomis ir nūdienos Londonas – su barais ir vienišių butais, kuriuose netyla šmaikštūs, dažnai nepadoriai nuoširdūs jaunų moterų pokalbiai. Tarpukario Kaunas mena Silvijos istoriją, o po mūsų dienų Londoną blaškosi savo trisdešimtojo gimtadienio paniškai bijanti jos proanūkė Jurga – įsimylėjusi klestintį finansininką, bet niekaip nesugebanti pamilti savęs. Vakarais Jurga susitinka su bičiule Brigita, kalbėdamosi apie artėjantį trisdešimtmetį ir savo nesutvarkytą gyvenimą jos kas kartą pasižada iš pagrindų jį keisti. Ir vis nesiima. Kol vieną dieną jųdviejų kelyje pasipainioja Gulzaras – smulkutis, miniatiūrinis senukas iš Irano…

„Šį kartą užsimojau stoti į akistatą su moteris ištinkančia trisdešimtmečio baime, nes „po to jau tik viską stangrinti ir maskuoti. Esi long life milk, kaip kartą man sakė bičiulis. Nes viską suspėti, atrodo, reikia iki trisdešimties… O kiek metų buvo mano prosenelei, kai prasidėjo karas? Ne kartą pati savęs klausiau: „Kaip tau ne gėda teršti švento prosenelės atminimo banaliomis išlepusių mergų trisdešimtmečio krizėmis?“ Bet reflektuoti save man visada buvo svarbiau nei pasakoti apie kitus, dabartis visada bus sodresnė už praeitį, o retkarčiais dvejodama dėl savo kūrybos egocentriškumo aš atsigręžiu į sujauktą menininkės Tracey Emin lovą, jau tapusią šiuolaikinio meno eksponatų ikona. Ir ne – man ne gėda. Tik truputį baisu.
Vaiva Rykštaitė

Rojalio kambarys

Jaroslavas Melnikas „Rojalio kambarys“

Ši apsakymų rinktinė laikoma vienu geriausių lietuvių grožinės literatūros kūrinių. Aštuoniose knygos apysakose meistriškai manipuliuojama erdve, laiku ir vieta. Tai leidžia sukurti paslapties ir net absurdo atmosferą. Joje – besiskleidžianti žmogiškosios egzistencijos gelmė.

Vienoje apysakoje pasakojama apie knygą, kurioje surašytos gyvųjų mirties datos. Ką daryti, susidūrus akis į akį su nežinomybe? Kaip praleisti paskutinę savo gyvenimo dieną? Kaip elgtis, jei žinai, kad netrukus anapus iškeliaus artimiausias tau žmogus?

Kitame kūrinyje – beprasmiška kelionė, į kurią liepia leistis balsas telefono ragelyje. Ar kelionė atves į tikslą, o gal pati kelionė yra tikslas? Apysaka nagrinėja laisvos valios ir pasirinkimo klausimus.

Trečioji apysaka kviečia į kino teatrą, kur didžiuliame ekrane nuolat rodomas vienos merginos gyvenimas. Tai realybės šou pačia žiauriausia šio žodžio prasme. Ar noras gyventi svetimą gyvenimą nesugriaus paties apysakos herojaus gyvenimo?

Moteris, kurios gyvenimas eina atgal ir žmogžudys ne savo noru, traktatas apie autoriaus ir kūrėjo kančias ir nelengvi pasirinkimai bei viską vainikuojanti fantasmagorija, kurios pavadinimas sutampa su apysakų rinkinio.

„Rojalio kambarys“ – tarsi fantastinių siužetų apie žmogaus būtį vitražas. Su Borgesu, Kafka, Saramago, Cortazaru ir kitais iškiliais postmoderno autoriais lyginamas Jaroslavas Melnikas manipuliuoja vaizdiniais ir skaitytojas patenka į jo pinkles. Kiekviena rinkinio „Rojalio kambarys“ apysaka – tai atskira teorema, tačiau ji išsprendžiama ne racionaliais argumentais, bet įrodymus apverčiančiomis absurdiškomis sąvokomis.

Jaroslavo Melniko kūryba tris kartus pateko į Metų knygos penketuką, o Ukrainoje pasirodžiusios knygos susilaukė tarptautinio pripažinimo. Jos keturis kartus tapo BBC Metų knygos finalistėmis, o romanas „Tolima erdvė“ tapo „BBC Metų knyga“. Išverstas į prancūzų kalbą, jis susilaukė garbingų įvertinimų šioje šalyje.

Gaono kodas

Rytis Sabas „Gaono kodas“

Jis yra lietuviškasis Dan Brown! Taip skambiai Ryčio Sabo trilerį „Gaono kodas“ pristato žiniasklaida. Autorius neslepia, kad Dan Brown iš tiesų padarė jam didelę įtaką. Rytis Sabas susižavėjo tuo, kaip populiarus amerikiečių rašytojas pateikia istorinius faktus ir sugeba įtraukti skaitytojus.

Rytis Sabas jau senokai norėjo parašyti knygą apie Lietuvos žydų istoriją. Tačiau pakurstyti masių susidomėjimą šia, ar bet kokia kita istorine tema, nėra labai lengva. Todėl autorius pasitelkė Dan Brown pavyzdį ir sukūrė intriguojantį trilerį. Šis žanras patrauks tiek besidominčius mūsų praeitimi, tiek norinčius aštresnių įspūdžių. „Gaono kode“ senovinės paslaptys pinasi su dabarties aktualijomis.

Autorius nėra žydas. Jis pats teigia, kad tai yra lietuvio knyga skirta lietuviui. Tokiam, kuris net nežino kas yra Gaonas. O Gaonais buvo vadinami Talmudo – judaizmo religinių raštų rinkinio – išmanytojai. Tokį titulą turėjo XVIII amžiuje gyvenęs Vilniaus rabinas Elijahu ben Solomon Zalman, kuris išgarsino mūsų sostinę visame pasaulyje. Jo galingas intelektas ir erudicija lėmė, kad Vilnius tapo dvasiniu žydų centru. „Gaono kodo“ veiksmas sukasi aplink šiuo žmogaus palikimą. Vilniaus Gaono palikto raštelio ieško ir tarpusavyje kovoja knygos veikėjas Paulius Mekas, Lietuvos žvalgyba, įvairių šalių mafija, Rusijos federalinė saugumo tarnyba ir GRU. Visiems reikia paslaptingos skaičių sekos, kurią užrašė didis žydų išminčius.

Autorius kuria trileriams būdingą intrigą, tačiau nepamiršta istorijos ir skaitytojai keliaus ne tik po Vilnių, bet užsuks ir į Ukmergę. Veiksmas kelsis į JAV, Kanadą bei Izraelį. Rytis Sabas supažindina su įvairiausiais mūsų šalyje mažai žinomais, bet pasaulyje garsiais iš Lietuvos kilusiais žmonėmis – Musia Daiches, Bracha Habas, Aaronu Klugu. Savo istorinėmis žiniomis knyga yra labai vertinga, o trilerio formatas neleis nuobodžiauti.

Amžinybė manęs nejaudina

Sigitas Parulskis „Amžinybė manęs nejaudina“

Aštri plunksna, turtingas žodynas, akiplėšiškas nuoširdumas. Sigitas Parulskis – puikiai pažįstamas skaitytojui, ieškančiam nebanalaus ir įžvalgaus kalbėjimo tiek apie amžinąsias, tiek apie kasdienes problemas. Jo tekstai, nors ir kupini kultūrinių kontekstų, dažniausiai vaizduoja žmones, kuriuos kasdien galima sutikti gatvėje. Pasakojamos istorijos savos ir gerai pažįstamos. Šeštoji Sigito Parulskio eseistikos knyga „Amžinybė manęs nejaudina“ – žvilgsnis į stingstantį dabarties laiką ir bandymas fiksuoti tikrovę, peržengiant žanro rėmus.

Naujausią autoriaus knygą sudaro trys dalys, žvelgiančios į skirtingus tikrovės klodus. Visuose rinktinės „Amžinybė manęs nejaudina“ tekstuose atsispindi platus kultūrinis žvilgsnis, atsikartojantis ankstesnės Parulskio kūrybos motyvus.

Pirmoji dalis „Stingstančio laiko kasyklos“ – sunkiai nusakomo žanro kūrinys, primenantis novelę, apysaką ir esė. Tai tarsi kūrybinė išpažintis ir rašymo eksperimentas. Šis fragmentiškiausias knygos tekstas atskleidžia Parulskį kaip eseistą, dramaturgą, dėstytoją, o kartu – kaip gyvenimo stebėtoją bei kritiką.

Antroji knygos dalis „Tarp kūno ir sielos“ – skaitytojams pažįstami tekstai, skelbti internetinėje erdvėje, čia tarsi susijungiantys į darnią visumą. Trečiojoje dalyje „Suskaldyta Europos kaukolė“ Parulskis reflektuoja kultūros klausimus, holokausto problematiką, aptaria kaip buvo priimtas jo romanas „Tamsa ir partneriai“. Rašytojas narsto Europos tapatybės dėmenis, aptaria Šarūno Saukos tapybą.

Vienu iš Lietuvos eseistikos mokyklos pradininkų laikomas Sigitas Parulskis teigia, kad jam vis sunkiau pasakyti, apie ką bus nauja knyga. Ne tik turinio prasme – jis vis labiau tolsta nuo griežtų žanro ribų, pasineria į būsenų, nuotaikų ir vaizdinių pasaulį. Todėl net iš atskirų ir skirtingų tekstų sudaryta rinktinė „Amžinybė manęs nejaudina“ skaitytojui pasirodys kaip vientisas pasakojimas apie grožį, negandą, atmintį, atsispindinčius sustingusiame laike.

Dūžtančios formos

Aldona Ruseckaitė „Dūžtančios formos“

Karo metais Mačernį lydėjo sudėtingų išgyvenimų gama. 1943 m. uždarius Vilniaus universitetą, Vytautas grįžo į gimtąją Šarnelę. Vytautas ir Bronė jau buvo gavę Vilniaus miesto burmistro leidimą tuoktis (1943 08 12), tačiau vestuvės neįvyko. Sudėtingus sužadėtinių jausmus temdė karo metai, draugų planai emigruoti, kai 1944 m. Rusija okupavo Lietuvą. Nors sviedinio skeveldra nutraukė Mačernio gyvenimą, jo poezija įveikė laiko išbandymus.

Aldona Ruseckaitė, įsimenančių knygų apie Maironį ir Žemaitę autorė, atskleidžia dar vieno rašytojo gyvenimo slėpinius. Kuo gi sudomino autorę Vytautas Mačernis (1921–1944)? Pirmiausia – poeto vizionieriaus pasaulėvoka, jos atspindžiais poezijoje, ir ypač – jausmų pasauliu, neįvykusia santuoka. Mačernis – mąstytojas, filosofinis poetas ir – meilės kankinys?

A. Ruseckaitė rėmėsi sužadėtinės atsiminimais, Mačernio laiškais mylimajai – bendrakursei Bronei Vildžiūnaitei. Atsispindi jauno žmogaus dvasiniai išgyvenimai, pakilimai, krizės, kūrybos psichologija.


Bibliotekos minimų Lietuvių kalbos dienų tikslas – didinti lietuvių kalbos prestižą, stiprinti lietuvių kalbos mokymosi motyvaciją, prisidėti prie lietuvių kalbos sklaidos pasaulyje, telkti bendruomenes Lietuvoje ir užsienyje. Prisijungdama prie šios iniciatyvos, biblioteka vasario–gegužės mėnesiais kvies pasitikrinti ir praturtinti lietuvių kalbos žinias. Vyks lietuvių kalbai skirti renginiai, žaidimai, konkursai ir kita. Daugiau