Monografijoje nagrinėjami valdžios ir bendruomenės tarpusavio santykiai XVII–XVIII a. pr. Autorė pagrindinį dėmesį skiria teisiškai fiksuotai ir apibrėžtai geografinėmis ribomis karališkos Šiaulių ekonomijos mikrobendruomenei. Jos pavaldiniai turėjo daug daugiau galimybių artikuliuotai išreikšti ir ginti savo interesus negu privačių dvarų valstiečiai ir miestelėnai. Gausūs išlikę šaltiniai (inventoriai, dvaro teismo knygos, dvaro valdytojų įvairūs dokumentai, bažnytiniai metrikai, to meto literatūros kūriniai ir kt.), esantys Lietuvos ir užsienio archyvuose, pasirinktos socialinės antropologijos, naujos politinės istorijos ir mikroistorijos prieigos leido įsigilinti ir išanalizuoti daugiasluoksnę bendruomenę, jos tarpusavio ryšius, saviidentifikaciją, ŠE pavaldinių ir įvairaus lygmens valdžios (nuo vietos dvaro administracijos ir parapijos dvasininkijos iki ŠE laikytojų bei karaliaus) tarpusavio sąveikas, palyginti plačiame Abiejų Tautų Respublikos kontekste.