Skaityti Lidiją Yuknavitch – tai jausti, kaip žodžiai duria, bado, pjauna. Ji rašo apie architektą tėvą, smurtaujantį prieš dukras ir žmoną, apie geriančią motiną, apie alinančias plaukimo treniruotes ir žlungančias viltis pelnyti olimpinį auksą, apie paauglišką maištą, kūrybą, svaiginimąsi ir valkatavimą, apie meilužius, meilužes ir lėtą žaizdų randėjimą. Apie išsigelbėjimą, kurį suteikia meilė, lyg vanduo nugludinanti aštrius patyrimus.

„Kieta, tyra ir kupina meilės knyga apie kūną, protą ir sielą moters, kuriai pavyko prasibrauti pro gyvenimo betoną, dumblą ir mėšlą, kad prisikeltų.“ – Rebecca Brown, amerikiečių rašytoja