Prieš dešimt metų mano brangus sūnus Džesis buvo nužudytas, o mūsų tobula šeima – sugriauta. Mano stiprus, gražus berniukas, toks pilnas gyvybės, tapo prisiminimu, nuotrauka, kurią visur nešiojausi.

Bet šiandien aš vėl priartėjau prie laimės. Mano pelenų spalvos plaukai sugarbanoti. Kruopščiai prikaišytos baltos gėlytės įrėmina dailius mano bruožus. Maža, niūri koplyčia išdabinta baltu satinu, ant stalelio pribarstyta smulkių raudonų širdelių. Ant jo netrukus registre pasirašysiu aš ir mano naujasis vyras.

Žmogus, nužudęs mano sūnų.

Mano draugai ir šeima nesupranta. Kaimynai kuždasi gatvėje man praeinant. Kaip galiu mylėti tokį vyrą kaip Tomas?

Jie manęs visai nepažįsta…