Monografijoje nagrinėjamas vieno reikšmingiausių XX a. antrosios pusės Lietuvos grafikų Rimtauto Vincento Gibavičiaus (1935–1993) gyvenimas, kūrybinė veikla ir socialinis bei kultūrinis kontekstas. Tyrimu siekiama nuosekliai atskleisti ne tik menininko biografiją, bet ir jo aplinkos, institucinių reikalavimų bei kūrybinių kompromisų sąveiką, leidžiančią geriau suprasti sovietmečio Lietuvos meninės kultūros sudėtingumą.

Gibavičius pasirinktas atvejo studijai neatsitiktinai – jis buvo vienas autoritetingiausių savo kartos menininkų, plačiai pripažintas tiek oficialiuose, tiek neformaliuose kultūros sluoksniuose. Jo biografija ir kūryba tampa įrankiu atskleisti platesnius dailininko padėties ir kūrybos laisvės klausimus vėlyvuoju sovietmečiu, laikotarpiu, kuris Lietuvos menininkams buvo kupinas prieštaravimų ir sudėtingų pasirinkimų. Gibavičiaus kūrybos spektras itin platus. Jis dirbo mažosios grafikos srityje, sukūrė daugybę ekslibrisų, rodančių jo bičiulių ratą, o kartu atspindinčių išskirtinę jo meninę raišką. Ne mažiau reikšmingas jo indėlis į knygos meną: jis iliustravo vaikų literatūrą, poezijos rinkinius, kūrė knygų viršelius, sudarinėjo grafikos albumus, kūrė knygų maketus. Bendradarbiavimas su fotografais (pvz., Antanu Sutkumi, Romualdu Rakausku) atskleidė jo gebėjimą dirbti ir su fotografijos albumais, integruoti skirtingas vizualines kalbas ir formuoti vientisą meninę leidinio estetiką.