Romanas prasideda politiškai neramiu septintuoju dešimtmečiu. Pagrindinė veikėja studijuoja Teatro akademijoje, įsimyli moterį ir įžengia į suaugusiųjų gyvenimą, kuriame daugėja išsiskyrimų. Šiame romane pavaizduoti ryškiausi savasties skleidimosi metai: socialistinio jaunimo judėjimo įtaka ir ieškojimas savo, kaip queer ir menininkės, unikalaus balso.

„Helsinkio trilogija“ veda skaitytoją per mergaitės, norėjusios būti berniuku, paauglystę ir brandą, taip pat dešimtmečiais besikeičiančio Helsinkio gatves. Trilogijoje tiek praeitis, tiek dabartis yra nebaigti; prisiminimai yra sudėtingi ir nenuspėjami, nuolat judantys. Pasakojimą įkūnija Saisio kūrybai būdingas fragmentuotas stilius, tekstuose jungiama proza ir drama, monologus pertraukia dialogai. Ši autofikcija pasižymi aštriu ir kandžiu pasakotojos balsu, apmąstomos lyties, seksualumo, santykių temos, visuomeniniai pokyčiai 1950–1980 m. Suomijoje, kuri pavaizduota kitaip nei mums įprasta – ne kaip dabartinė gerovės valstybė, bet skirtingai – niūri ir skurdi, represyvi ir depresyvi totalitarinės SSRS pašonėje esanti šalis.

Trilogijoje nuolat veikia priešingos jėgos: tvarka ir chaosas, tikėjimas ir netikėjimas, galia ir meilė, vyriškumas ir moteriškumas. Tai ne tik LGBTQ+ bendruomenei svarbi knyga kaip ankstyvasis balsas žmogaus teisių temomis, taip pat valstybės, turinčios ilgiausią sieną su Rusija, mikroistorija.