Tai pažintinė knyga apie Lietuvos istorijos fenomeną – knygnešystę, kurią UNESCO pripažino unikalia ir pasaulyje atitikmenų neturinčia veikla. Kai Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, 1864 m. – 1904 m. caro valdžia uždraudė lietuvišką spaudą lotyniškomis raidėmis. Knygnešiai lietuviškas knygas nelegaliai gabeno iš Rytų Prūsijos ir platino po visą Lietuvą. Per 40 spaudos draudimo metų Lietuvoje veikė 2000 knygnešių ir 5000 daraktorių – slaptųjų lietuviškų mokyklų mokytojų. Buvo išleista ir išplatinta 1830 pavadinimų leidinių lotyniškais rašmenimis, kurių bendras tiražas siekė 6 milijonus egzempliorių. Caro valdininkai atėmė ir sunaikino tik apie 8 proc. tiražo, taigi dauguma lietuviškų knygų ir laikraščių pasiekė skaitytojus.

Kaip veikė šaunieji mūsų knygnešiai? Kaip apgaudavo ir suklaidindavo persekiotojus: pasienio sargybinius, policininkus, šnipus? Kur slėpdavo nelegalią spaudą? Kokių nuotykių ir vargų patyrė? Kaip caro valdžia juos baudė už knygų kontrabandą? Kokia buvo lietuviška mokykla ir mokytojai spaudos draudimo laikais? Kokia knygnešių darbo ir vargų prasmė? Kodėl juos gerbiame ir minime šiandien?

Knyga nubraukia istorijos dulkes nuo knygnešystės – čia apstu knygnešių bei daraktorių autentiškų prisiminimų bei nuotraukų, jų giminaičių pasakojimų, istorikų įžvalgų, senovinio Lietuvos kaimo buities realijų. Iš užmaršties prikelti mažiau žinomi knygnešiai vyrai bei nemaža moterų. Paminėtos ir knygnešių šeimos, kuomet draudžiamą spaudą platino vyrai ir žmonos, broliai ir seserys, tėvai ir vaikai.