Garsioji Nemuno gatvė Kaune – 50 viešnamių, 500 moterų ir slaptoji laikinosios sostinės pusė.
Tarpukario Kaunas turėjo savo tamsųjį veidą. Kol oficialioji Lietuva kalbėjo apie dorą, tikėjimą, šeimą ir tautos ateitį, pačiame laikinosios sostinės centre gyvavo gatvė, kurios vardas ilgainiui tapo legenda.
Nemuno gatvė.
Kauno „raudonųjų žibintų” kvartalas.
Vieta, kur rinkosi kariai, valdininkai, miestiečiai, atvykėliai, smalsuoliai ir tie, kurie naktį ieškojo to, apie ką dieną garsiai nekalbėjo.
Čia veikė dešimtys viešnamių. Čia gyveno ir dirbo šimtai moterų. Vienos į Kauną atvyko bėgdamos nuo skurdo, kitos – nuo smurto, nelaimingos meilės ar provincijos beviltiškumo. Kai kurios tikėjosi laisvės, pinigų ir miesto šviesų. Tačiau už raudonų žibintų spindesio dažnai slėpėsi ligos, išnaudojimas, baimė, priklausomybė ir gyvenimai, iš kurių nebebuvo lengvo kelio atgal.
„Nuodėmių gatvė” – tai skandalingai pagarsėjęs Juozo Belecko tarpukario reportažinis pasakojimas apie žemiausios kategorijos Kauno prostitučių gyvenimą, Nemuno gatvės kasdienybę ir visuomenę, kuri viešai smerkė nuodėmę, bet naktimis pati ją lankė. Tai ne romantiška legenda apie „laisvas moteris” – tai šiurkšti, tiesi ir neretai nejauki laikinosios sostinės moralės kronika.
Kai 1930–1931 m. pasirodė Juozo Belecko „Nuodėmių gatvė“, ji tapo tikru tarpukario bestseleriu. Knyga ėjo iš rankų į rankas, kėlė ažiotažą ir traukė skaitytojus tuo, ko oficialioji spauda nenorėjo matyti: purvinuoju miesto gyvenimu, prostitucijos kasdienybe, socialiniu dugnu ir moraline veidmainyste. Istorikas Modestas Kuodys yra pažymėjęs, kad kūrinys tapo tikru bestseleriu, o jo tiražas – 15 000 egzempliorių – buvo absoliutus Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmečio rekordas tokio pobūdžio leidiniui.
Naujas, pilnai suredaguotas leidimas. Šįkart knyga grįžta papildyta istoriniu komentaru ir įžanga, padedančiais šiandienos skaitytojui suprasti tarpukario Kauno kontekstą, to meto prostitucijos reguliavimą ir epochos kalbą. Tai ne tik skandalingas tekstas, bet ir dokumentas apie kitokią Lietuvą: mažiau šventišką, mažiau išblizgintą, daug žmogiškesnę ir daug tamsesnę.
Šioje knygoje atsiveria tarpukario Kauno pusė, kurios nematome atvirukuose ar nostalgiškuose tekstuose apie laikinąją sostinę. Čia rasite Nemuno gatvės legendą, tarpukario viešnamių pasaulį – legalizuotos ir kontroliuojamos prostitucijos kasdienybę, jos mastą, taisykles ir šešėlius. Čia skamba moterų likimai: istorijos apie skurdą, prievartą, apgautas viltis ir kainą, kurią teko mokėti už miesto pažadėtą „laisvę“. Ir čia išryškėja laikinosios sostinės veidmainystė – visuomenė, kuri viešai kalbėjo apie dorovę, bet slapta maitino tą patį pasaulį, kurį smerkė.
