Kas gali būti kasdieniškiau nei paimti muilą, vandens ir nusiprausti? Tačiau kiekvienas amžius ir kiekviena kultūra švarą vertino ir tebevertina savaip. I a. romėnas, kad būtų švarus, kasdien porą valandų mirkdavo viešojoje pirtyje ir dar gremždavo kūną grandykle. XVII a. prancūzas aristokratas visiškai šalinosi vandens manydamas, kad gana persirengti švarius drobinius baltinius, mat linas turįs švarinamųjų savybių. Mūsų pačių iškvėpintas pasaulis, kur germofobai sveikinasi alkūnėmis, o dezinfekantų pardavimai siekia svaiginančias aukštumas, pasirodo besantis lygiai toks pat radikalus ir nesveikas, kaip ir XVIII a.

Kita vertus, švara arba nešvara glaudžiai susijusi tiek su dvasingumu, tiek su seksualumu, tiek su tokiais istoriniais įvykiais, kaip pandemijos, karai ir mikroorganizmų atradimas. K. Ashenburg ne tik aptaria keistus senovės gydytojų receptus ar istorinių garsenybių higienos įpročius, bet ir istorijos posūkius, atvedusius žmoniją į laikus, kuriuos laiko hedonistiniais ir pernelyg steriliais.

Pasiraitojusi rankoves, meistriškai derindama erudiciją ir smagias istorijas, autorė nuvilioja skaitytoją į kelionę per amžius, o kedendama žmonijos skalbinius paskatina ir šiurpti, ir juoktis, ir susimąstyti.