Šarlotė Deivis palūžusi. Būdama vos septyniolikos, ji jau prarado daugiau, nei dauguma žmonių per visą gyvenimą. Tačiau ji išmoko užmiršti. Stiklo šukė numaldo sielvartą, ir lieka tiktai ramybė. Nebereikia galvoti apie tėvą ir upę. Amžiams pradingusią geriausią draugę. Nebeturinčią ką duoti motiną.

Kiekvienas naujas randas vis labiau užgrūdina Čarlės širdį, bet ją vis tiek labai skauda. Skauda tiek, jog viskas tampa nebesvarbu, ir kartais taip turi nutikti, kad pasitraukęs nuo bedugnės krašto rastumei kelią atgal.

Ši knyga — giliai jaudinantis pasakojimas apie merginą, gyvenančią pasaulyje, kuris jai nieko neskolingas, bet be galo daug atėmė, ir jos gijimo kelionę.