Magdė turi lanką, kalakuto plunksną plaukuose ir net mustangą. Su tėčiu ji skaito knygas apie indėnus, pažįsta miško gyvūnų pėdas ir turi indėnišką vardą – Pėdsekė. Kadangi tėtis buvo skautų vadas, mergaitė žino, kaip slėpti pėdsakus, iš adatos pasigaminti kabliuką ir molyje kepti žuvį.

Pasaulyje siaučia Antrasis pasaulinis karas. Per Lietuvą, vilkdamas sunkias švinines kojas, pereina frontas. Vokiečiams pasitraukus, ateina rusai ir ima įvedinėti savo tvarką. Visus, kas nepalaiko naujojo režimo, tremia į Sibirą. Taip nutinka ir Magdės šeimai – tėtį, mamą ir sesę su broliu suvaro į sunkvežimį ir išveža. Mergaitės, saugiai tūnančios šuns būdoje, kareiviai neranda. Ji ne šiaip sau slepiasi, o atlieka tėčio pavestą slaptą užduotį.

Vieną likusią Magdę randa mokytojas. Jis, kaip ir daug kitų vyrų bei moterų, pasitraukė į mišką kovoti už Lietuvos laisvę. Mokytojas parsiveda mergaitę į girioje įrengtą bunkerį ir ji tampa tikra partizanų būrio nare.

Magdė vieną po kitos įveikia savo baimes, tėvų netekties skausmą ir namų ilgesį. Taip pat išmoksta išgyventi miške, pasirūpinti ne tik savimi, bet ir sužeistais draugais.