Įtraukianti ir mažai žinoma istorija apie Henri Matisseʼą ir jo lemtingą laikotarpį Maroke – vaisingą kūrybos etapą, pakeitusį jo braižą ir įtvirtinusį jo meninį palikimą. 

1912-ųjų žiemą Henri Matisse’ui buvo keturiasdešimt dveji. Jis jau buvo įžengęs į brandų kūrybos etapą, tačiau dar nebuvo pelnęs nei ilgalaikio kritikų ar visuomenės pripažinimo, nei finansinio stabilumo. Kadaise į avangardo priešakį išsiveržęs dailininkas Paryžiaus meno pasaulyje jau buvo laikomas nebemadingu. Ieškodamas naujo įkvėpimo, Matisse’as beveik spontaniškai išvyko į Tanžerą – miestą, kuris netrukus pakeis jo kūrybos kryptį.

Maroke jį pasitiko visai kitoks pasaulis – akinanti šviesa, sodrios spalvos ir ornamentų kupina kasdienybė. Nors pirmąją žiemą lydėjo lietus, nemiga ir kūrybiniai sunkumai, Tanžeras netrukus tapo vieta, kur Matisse’as iš naujo atrado tapybos džiaugsmą. Jis sugrįžo ir kitais metais – ir būtent čia gimė vieni įspūdingiausių jo paveikslų.

Knygoje Jeffas Koehleris pasakoja apie dvi lemtingas žiemas Tanžere, palikusias ryškų atgarsį menininko kūryboje dar keturiems dešimtmečiams. Sekdamas dailininko pėdomis, autorius atskleidžia ne tik paveikslų gimimo istorijas, santykius su žmona Amélie ir kolekcininkais, bet ir platesnį kultūrinį bei istorinį kontekstą, padėjusį suformuoti Matisse’o meninę viziją.