Tai pirmas lietuviškas darbas apie išeivius iš byrančios Aukso ordos ir Krymo chanato, atmigravusius į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir čia įleidusius šaknis. Knygoje sudėtos žinios, kurias sukaupė Azerbaidžano, Baltarusijos, Didžiosios Britanijos, Lenkijos, Lietuvos, Rusijos, Šveicarijos, Tatarstano ir Ukrainos istorikai ir filologai, tyrinėjantys totorių religinę literatūrą. Taip pat remiamasi skelbtais ir neskelbtais istorijos šaltiniais. Diskutuojama su įsisenėjusiais istoriografiniais teiginiais, pateikiama nauja Lietuvos totorių XIV–XX a. šeštojo dešimtmečio istorijos interpretacija.
Tamara Bairašauskaitė – istorikė, humanitarinių mokslų habilituota daktarė, tyrinėjanti XIX a. socialinę istoriją, bajorų, tautinių mažumų ir Lietuvos totorių istoriją. Ji yra kelių monografijų autorė: „Lietuvos totoriai XIX amžiuje“ (1996), „Lietuvos bajorų savivalda XIX a. pirmojoje pusėje“ (2003), „Mykolas Juozapas Römeris (1778–1853). Bajoro viešoji ir privati erdvės XIX a. pirmojoje pusėje“ (2011), „Bajoro dvaras keičia savininką. Vilniaus, Kauno ir Gardino gubernijų dvarų likimai 1863–1914 m.“ (2018), knygos „1863–1864 metų sukilėlių kelias į mirtį ir atgimimą“
„Lietuvos totorių istorijoje“ pateikiama nauja Lietuvos totorių XIV–XX a. šeštojo dešimtmečio istorijos ir kultūros interpretacija, diskutuojama su įsisenėjusiais teiginiais. Permąstomos išeivių iš Aukso ordos ir Krymo chanato migravimo priežastys ir sąlygos, jų teisinė ir socialinė padėtis, bajorystės klausimas, karyba, religinės bendruomenės susidarymas. Aptariama XX a. pradžioje išryškėjusios totorių inteligentijos, prisiėmusios atsakomybę už tautinį, kultūrinį ir konfesinį atgimimą, veikla. Knygos aprėpiamas laikotarpis baigiamas pokariu, kai dalis bendruomenės drauge su emigravusiais ir repatrijavusiais Lietuvos gyventojais išvyko iš istorinės tėvynės. Totorių kultūrinį savitumą geriausiai atspindi arabiškais rašmenimis rašyti rankraščiai.
Knygoje analizuojama turtinga, religinius papročius, apeigas ir tradicijas atspindinti literatūra, kuriai peno semtasi iš Rytų ir Vakarų kultūrinių tradicijų. Aptariama intriguojanti spausdinto Korano, skirto Lietuvos totoriams, vertimo ir leidybos istorija, įrodoma, kad reikšmingu laikytas XVI a. anoniminio autoriaus kūrinys „Risalei-Tatari-Lech“ yra literatūrinė klastotė, ir nustatomas antitotoriško XVII a. pradžios paskvilio, pasirašyto Petro Čiževskio slapyvardžiu, tikrasis autorius.
