Monografijoje kompleksiškai tiriama 1926–1944 m. Lietuvos radiofono ir istorinės kultūros sąveika, analizuojama, kaip radijo bangomis skleidžiamos žinios veikė visuomenės atminimų kultūrą. Pristatomos istorijos sklaidos tendencijos, ją platinusių radijuje autorių kolektyvinis portretas bei klausytojų vertinimai ir lūkesčiai.

Knyga rekomenduojama humanitarinių ir socialinių mokslų atstovams, besidomintiems propagandos, komunikacijos ir tarpukario modernizacijos procesais.