Paslaptingas, laiku keliaujantis flâneur Gaustinas pristato naujovę – „praeities kliniką“, siūlančią perspektyvų atminties sutrikimais ar Alzheimeriu sergančiųjų gydymą: kiekviename klinikos kambaryje iki menkiausių detalių atkūrus skirtingus laikotarpius pacientams leidžiama patirti praeitį ir kartu taip jiems grąžinami prarasti prisiminimai. Bevardžiam šio romano pasakotojui, Gaustino asistentui, tenka užduotis rinkti ir dėlioti praeities rakandus ir liekanas – nuo baldų, marškinių sagų, radiolų ir cigarečių iki kvapų ar net tam tikrų metų pavasario popietės šviesos. Klinikoms plintant po visą Europą, į jas ima traukti vis daugiau sveikųjų – tartum į „laiko slėptuves“, apsaugančias nuo vis sudėtingesnės dabarties. Net pavienės šalys susižavi prabėgusių geresnių laikų iliuzija – taip praeitis netikėtai ir destruktyviai ima veržtis į dabartį.