Vienintelis būdas nusigauti iki kalnų kaimelio Sasajos – status takas per kaštainių giraitę. Ten vieną dieną ir išdygsta Emilija, pasišiaušusi, liesa kaip šakaliukas raudonplaukė. Nors jai trisdešimt, atrodo kaip paauglė – su violetiniais kerziniais batais ir ryškiai salotine striuke. Brunas stebi ją iš priešais stovinčio namo tarytum įsibrovėlę. Ta mergina kalba ne šio krašto akcentu ir tempiasi krūvą krepšių ir lagaminų. Ką ji veikia čia, kalnuose, toli nuo pasaulio?

Kai jiedu pagaliau susitinka, kiekvienas savos vienatvės atgintas, Emilijos akyse – „be menkiausios liepsnelės, lyg dvi mirusios žvaigždės“ – Brunas įžvelgia prarają, primenančią jo paties, tik priešingą. Jie abu pažįsta blogį: jis – nes patyrė, ji – nes padarė. Sasaja – jų prieglobstis, vienintelis būdas išsisukti nuo ateities, kuria nė vienas nebetiki. Bet ateitis ateina ir vadovaujasi savais įstatymais. Nusikaltėlis tu ar nekaltas, auka ar budelis, laikas bėga ir parodo mus tokius, kokie esame: be galo trapius, lemtingai žmogiškus.