Aš – Aleksė Hert. Visada maniau esanti paprasta mergina. Miknė, našlaitė, besistengianti neišsišokti pasaulyje, kurį niokoja titanai ir valdo nemirtingi spartiečiai iš dvylikos kilmingų šeimų. Jie turi viską – galią, turtus, paveldėtą dievų kraują. O aš? Aš neturiu nieko.

Kiek save pamenu, aršiai kovojau, kad išgyvenčiau, bet staiga viskas apsiverčia aukštyn kojomis… Paaiškėja, kad mano tikrasis vardas – Heraklė ir aš priklausau galingųjų elitui. Esu viena iš jų. Spartietė.

Prievarta įgrūsta į Spartos karo akademiją, atsidūriau vietoje, kur stipriausi užgrūdinami skausmu, o monstrai yra prisidengę gražiais veidais. Negana to, čia manęs laukia kur kas rimtesnės užduotys, nei vien išlikti. Kažkas nuolat grasina man pražūtimi, o aš privalau įrodyti esanti verta šios vietos. Verta nemirtingumo.

Tačiau nemirtingumas – privilegija, o Spartos karo akademija – tikra mėsmalė, kur susikauna herojai ir niekšai. Čia mano mentoriai – Achilas ir Patras, žiaurūs ir grėsmingi kaip pati mirtis. Ne mažiau baugūs profesoriai – liūdnai pagarsėję chtonų įpėdiniai Charonas ir Augustas, – jų pamokos dvelkia krauju. Be to, esu įsitikinusi – kažkas akylai stebi kiekvieną mano žingsnį, žino kiekvieną mintį. Darosi vis sunkiau atskirti, kas draugas, o kas priešas. Gal aš išprotėjau?

Dievai. Pabaisos. Obsesija, žiaurumas ir meilė, kuriai neįmanoma atsispirti. Viskas susipina į mirtiną žaidimą. Tik jie toli gražu nenutuokia, su kuo prasidėjo…