Tai jau ketvirtas prancūzų rašytojo, režisieriaus ir scenaristo Jeano Baptiste’o Andrea (g. 1971) romanas, ilgas ir sudėtingas. Jis prasideda 1986-aisiais Italijoje, vienuolyne, kur keturias dešimtis metų gyvena skulptorius, prižiūrėdamas ir globodamas savo šedevrą – skulptūrą „Pieta“, kuri taip nesuprantamai jaudino žmones, kad Vatikanas nutarė paslėpti ją toliau nuo visų akių. Mirties patale skulptorius narsto savo gyvenimo įvykius, džiaugsmingus ir skausmingus, pasakoja tos neramios epochos istoriją, lydimą socialinių ir politinių permainų, dviejų karų ir bręstančio fašizmo.

Mimo – talentingas skulptorius. Stebintiems jo kūrinius atrodo, kad skulptūros juda. Neatsitiktinai žiūrovus žavi tas marmuras, prie kurio prisilietė gamtos apdovanoto menininko kaltas. O paskutinis jo kūrinys, „Pieta“ – tikra kūrėjo gulbės giesmė, himnas neišmylėtai amžinai meilei.