Penktojo dešimtmečio vidurio Japonija, karinis pralaimėjimas ir ankstesnių socialinių bei moralinių pagrindų žlugimas. Romano centre – nuskurdusi aristokratų šeima, kuriems po karo pagaliau vėl apsigyvenus kartu pamažu prasideda pražūtingi įvykiai. Motina serga nepagydoma liga, jos sūnus Naodžis iš lėto naikinamas depresijos bei narkotikų priklausomybės, o pagrindinė herojė duktė Kadzuko, nors ir jausdama polinkį griauti, pasiryžta sukelti revoliuciją ir užmezga keistą meilės ryšį su populiariu puolusiu rašytoju Uehara.

Japonų rašytojo Osamu Dazai romano „Besileidžianti saulė“ įtaka buvo tokia didelė, kad sąvoka „besileidžiančios saulės žmonės“ įėjo į nuolatinę vartoseną – ji apibūdina nuosmukį patyrusią Japonijos visuomenę po Antrojo pasaulinio karo. Anuomet daugeliui Japonijos aukštuomenės šeimų teko pradėti gyvenimą iš naujo. Jauna aristokratė Kadzuko, sąmoningai atsisakiusi savo aristokratiško gyvenimo būdo, tapo kone visą modernųjį pasaulį persmelkusio socialinio reiškinio – anomijos – visuomeninių ryšių susilpnėjimo simboliu.

Kai iš Pietų Ramiojo vandenyno grįžo Naodžis, prasidėjo tikrasis mūsų pragaras.