Žengti į Panerių memorialą – lyg žengti į atminties mišką. Paneriai – viena reikšmingiausių Antrojo pasaulinio karo atminties vietų Europoje. Vilniaus pakraštyje besidriekianti, romantiška, kurortu turėjusi tapti erdvė virto masinių žudynių – Holokausto sušaudant ir kitų nacių nusikaltimų žmoniškumui – vieta. O vėliau, 1960 m. įsteigus Fašizmo aukų muziejų ir 1977 m. memorialą – atminties ir atminties politikos scena, kurioje per aštuonis dešimtmečius vis pritrūkdavo vietos pačioms aukoms. Monografijoje gilinamasi į memorialo biografiją, atspindinčią pagrindinius SSRS ir nepriklausomos Lietuvos atminimo politikos posūkius, ir narpliojami atmintį apie Panerių aukas apraizgę procesai. Žvelgiant į Panerius kaip į gamtos, kultūros ir politikos sampynos erdvę, netrunka paaiškėti, jog iš pirmo žvilgsnio ne itin kompleksiškas ir klaidus objektas talpina daug paslapčių: nutylėtų vardų, rusenusių konfliktų, nepažymėtų objektų, archyvuose nugulusių architektūrinių sumanymų.