Tai autobiografinis romanas apie gyvenimą valgymo sutrikimų, depresijos ir savidestrukcijos fone. Apie tai, kaip ligos balsas perima valdymą, kaip lėtai grimztama į tylą, kai gyvenimas tarsi vyksta šalia. Tačiau ši istorija – ne tik apie griuvimą. Knygoje atskleidžiu procesą, kai žmogus po truputį ima matyti, girdėti ir jausti save iš naujo.

Tai kelionė iš visiško išsekimo į aiškumą, iš kontrolės ir kaltės – į atleidimo ir priėmimo paieškas, vėl ir vėl krentant žemyn. Knyga prasideda žodžiais „Ačiū už nieką“, o baigiasi – „Ačiū už viską“.