Vaikai, diktatoriškai nutarę, kad jų ligotiems garbaus amžiaus tėvams nereikalingi skiepai, ir taip tapę (ar vos netapę) jų žudikais. Knyga pasakoja apie paskutines gyvenimo valandas skaičiuojančią moterį, kuri sukaupusi kuklias jėgas vos vos kilsteli prie čiužinio priaugusią ranką su iškeltu į viršų nykščiu ir ištaria „Vo!!!“, taip pagirdama ryškiai geltonas ją lankančios medikės kelnes, apie mamą, dienas leidžiančią su niekada neužaugsiančiu dideliu vaiku tarp kalnų jo mėgstamų dėlionių… Laima Baršauskienė fiksuoja jautrias, graudžias ir skaudžias slaugytojos kasdienybės akimirkas, ir šios istorijos verčia susimąstyti. Moteris atvirai pasakoja apie pasiaukojantį medikų darbą, sudėtingus jo užkulisius ir atveria įsisenėjusias sveikatos sistemos žaizdas.