Kas šiandien atrodo savaime suprantama – strateginis planavimas, rinkodara, verslo planas ar gebėjimas valdyti komandą – prieš kelis dešimtmečius Lietuvoje dar tik skynėsi kelią.
Apie laiką, kai formavosi lietuviška vadybos mintis – žmones, idėjas ir istorijas, kurių dar nespėjome užrašyti – spalio 19 d. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje kalbėjosi trys šių procesų dalyviai – doc. dr. Rūta Urbanskienė, doc. dr. Zita Monkevičienė ir doc. dr. Leonas Žitkus. Diskusiją moderavo vadybos lektorė ir konsultantė Inga Uus.
Vadybos temą biblioteka spalį pradėjo aktualizuoti knygų paroda „Efektyvios vadybos puslapiais“, o kartu su Inga Uus išplėtota diskusijos idėja leido pažvelgti giliau – į keletos profesionalų patirtis, iš kurių augo lietuviška vadybos mintis. Pokalbis parodė, kad ši istorija slypi ne vien leidiniuose – ji gyva žmonių prisiminimuose, pirmuosiuose kursuose ir seminaruose, organizacijų praktikoje, rankraščiuose bei išlikusiose studijų programose.
Praktika, virtusi vadybos mokslu
Diskusijoje vadyba buvo įvardyta paprastai – mokslas apie valdymą, vadovavimą. Sovietmečiu tiek valstybinėms institucijoms, tiek pramonės, kultūros bei kitoms organizacijoms vadovavo specialistai – inžinieriai, pedagogai, agronomai bei kitų sričių profesionalai, kurių rengimo programose vadybos disciplinų nebuvo. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, vadybos kelias į studijų programas ir lietuvišką literatūrą buvo glaudžiai susijęs su įvairiapusiška vadybos profesionalų iš užsienio pagalba ir įvairiose organizacijose dirbusių vadovų praktika.
1990 m. tuometiniame Kauno politechnikos institute (dabar – Kauno technologijos universitetas) buvo įsteigtas Administravimo fakultetas. Svarbus vardas šioje istorijoje – dekanė doc. Viktorija Baršauskienė, telkusi žmones ir ieškojusi vakarietiškos patirties. Prie naujų administravimo ir vadybos studijų plėtros savo parama prisidėjo ir JAV lietuvių bendruomenė.
Diskusijos dalyvių liudijimuose ryškėjo tendencija: dalis būsimos akademinės vadybos bendruomenės atėjo iš realios praktikos – gamybos įmonių ir kitų organizacijų valdymo sričių. Praktinė patirtis buvo sisteminama, virto kursais, studijomis, straipsniais ir knygomis.
Dr. Leonas Žitkus prisiminė tuo metu dirbęs įmonėje „LitPoliinter“, kai doc. Viktorija Baršauskienė pakvietė jį dėstyti verslo planavimo. Lietuviškos mokomosios medžiagos beveik nebuvo. Jis rado įmonės verslo planą anglų kalba su lietuviškomis pastabomis ir nedidelę lenkišką knygelę apie verslo planavimą. Iš turimos medžiagos pats parengė kursą, kurį vėliau dėstė dvejus metus.
Tai tapo tiesioginiu „learning by doing“ (liet. „mokymasis per praktiką“) pavyzdžiu – pirmiausia pačiam išsiaiškinti, susisteminti ir išbandyti, o tada perduoti žinias kitiems. Vėliau jo akademinėje veikloje atsirado Europos integracijos ir vadybos temos, tarp darbų – knyga „Europos verslas. I dalis. Europos verslo aplinkos raida“.
Savo kelią prisimindama doc. dr. Rūta Urbanskienė pasakojo, jog studijuodama Inžinerinės ekonomikos fakultete ji baigiamajame darbe ekonomiką turėjo sieti su įmonės planavimu ir gamybos organizavimu, naudoti naujausią literatūrą. Būtent joje dėmesį patraukė žodis „management“.
Doc. dr. Urbanskienės prisiminimu, jos pačios akademiniame kelyje vakarietiška vadybos samprata ryškiau atsivėrė apie 1986 m. Vėliau, atkūrus Vytauto Didžiojo universitetą, atsirado daugiau vakarietiškos vadybos literatūros. Ji prisiminė ir prof. Rimą Kalvaitį – praktiką ir dėstytoją, gebėjusį sudėtingus dalykus, tokius kaip reklama, viešieji ryšiai ar rinkodara, paaiškinti paprastai.
To laikotarpio atmosferą iliustravo doc.dr. Zitos Monkevičienės prisiminimas apie „Bangos“ įmonėje 1989 m. užsienio konsultantų vestą dviejų dienų vadybos seminarą, skirtą vadovo laiko planavimui. Seminare dalyvavo apie 150 tuometinio gamybinio susivienijimo „Banga“ aukščiausios ir vidurinės grandies vadovų. Kiekvienas seminaro dalyvis gavo po aplanką – laiko planavimo instrumentą ir mokėsi juo naudotis. Seminarui pasibaigus auditorija konsultantams plojo atsistojusi.
Diskusijos metu doc.dr. Monkevičienė, „Bangoje“ dirbusi strategijos formavimo skyriaus viršininke, parodė seminare gautą ir darbe naudotą aplanką. Jau tada viskas buvo apgalvota iki smulkmenų – nuo priminimo vadovui dieną pradėti šypsena iki siūlymo rašyti pieštuku, kad įrašus būtų galima lengvai koreguoti. Tai, kas šiandien telpa telefone, anuomet reiškė naują vadovo darbo kultūrą.
Vadyba – gebėjimas valdyti išteklius
Pokalbio metu doc.dr. Rūta Urbanskienė pabrėžė planavimo, gebėjimo matyti į priekį svarbą. Jos vertinimu, Lietuvoje ir šiandien šioje srityje stinga sistemingo darbo. Tuo tarpu doc.dr. Leonas Žitkus kalbėjo apie kitą vadybos pusę – mokėjimą vadovauti. Jo teigimu, jo stoka buvo viena svarbių priežasčių, kodėl dalis įmonių 1990-aisiais neišliko. Idėja buvo – „padarysim“, tačiau trūko planavimo, valdymo ir supratimo, kaip veikla turi kurti rezultatą. Šiame kontekste prisiminta prof. Vlado Gronsko knyga „Verslas, pseudoverslas ir antiverslas“. Diskusijoje jos idėja perteikta maždaug taip: verslas kuria vertę, pseudoverslas imituoja veiklą, o antiverslas parazituoja – atima ar griauna. Prisiminimai apie pastarąjį nukėlė į ankstyvojo kapitalizmo laikotarpį, kai verslo aplinkoje veikė reketas, vadinamieji „stogai“, įvairios apsaugos struktūros, o pati verslo ir vertės kūrimo samprata dar tik formavosi.
Doc. dr. Zita Monkevičienė vadybos esmę išplėtė už verslo ribų. Jos manymu, vadyba reikalinga kiekvienam žmogui, kad gebėtum pamatyti, ką jau turi, kokių išteklių dar gali rasti, kaip juos panaudoti ir iš turimų galimybių sukurti geriausią rezultatą. Ištekliai – tai ne tik pinigai, bet ir laikas, žinios, gebėjimai, žmonės, santykiai, komanda. Ji prisiminė ir savo patirtį koordinuojant vadybos „Bangoje“ tobulinimo projekto vykdymą pagal sutartį su vadybos konsultavimo firma iš Danijos. „Bangos“ vadovybė jau tada ginčijosi dėl susivienijimo strategijos, suformulavo viziją, misiją, filosofiją. Daug dėmesio skirta vadovų įgūdžiams, komandos formavimui, vykdytas jų tarpusavio vertinimas. Doc. dr. Monkevičienė pabrėžė komandos vaidmenų pusiausvyrą: komandai neužtenka vien idėjų generatorių, kai jų per daug, idėjos gali pradėti konkuruoti tarpusavyje ir likti neįgyvendintos. Stipri komanda yra ta, kurioje skirtingi žmonių gebėjimai papildo vieni kitus – tai ir yra komandos valdymas.
Vadyba šiandien – auditorijos patirtys ir klausimai
Į diskusiją aktyviai įsitraukė ir auditorija. Joje buvo žmonių, kuriems diskusijos dalyviai kadaise dėstė ar vadovavo jų mokslo darbams, ir jaunesnių dalyvių, vadybos poreikį patiriančių jau visai kitokiame darbo pasaulyje. Diskusijoje dalyvavęs jaunuolis, verslaujantis dviejose šalyse – Lietuvoje ir Latvijoje, pakomentavo, jog kaip amatininkui, verslininkui ir pardavėjui, jam iššūkis labai konkretus: dabartinis chaosas darbe stabdo ir blaško, o viena didžiausių problemų – sunku planuoti toliau nei savaitę į priekį, nes klientui visko reikia kuo greičiau, čia ir dabar.
Auditorijos dalyvė Aušra Repečkienė pasiūlė vadybos raidos istoriją pateikti šiuolaikiniam žmogui patrauklia forma – animuotu ir intriguojančiu virsmo pasakojimu. Svarbiausia, jos manymu, neprarasti diskusijos dalyvių atmintyje išlikusių „perliukų“.
Daiva Žostautienė diskusijos dalyvius pavadino istoriniais žmonėmis, „ledlaužiais“ ir „pirmaisiais mohikanais“. Ji paminėjo ir savo ryšį su doc.dr. Rūta Urbanskiene – mokslo darbo vadove, padėjusia atrasti vadybinę mintį, kuri ją lydi visą gyvenimą.
Auditorijos pasisakymai parodė, kad plati vadybos tema jungia skirtingas kartas ir patirtis: vieniems tai profesinės istorijos dalis, kitiems – kasdienis poreikis susitvarkyti su šiandienos darbo tempu ir iššūkiais. Kartu išryškėjo poreikis šią vis dar gyvą vadybos istoriją išsaugoti ir perteikti taip, kad ji būtų suprantama bei įdomi naujai kartai.
Vadybos istorija knygose, rankraščiuose ir žmonių atmintyje
Diskusijos rakursui pasisukus į lietuviškas vadybos knygas ir jų rašymą, doc.dr. Leonas Žitkus pasidalijo asmeniniu prisiminimu: vieną dieną atsiradusi mintis atrodydavo verta užrašyti, o kitą rytą – jau visai niekinė. Leonui labiau patiko rašyti straipsnius – kaip pats šmaikštavo, jie turi pradžią ir pabaigą, tarp kurių nėra 200 puslapių intarpo, atsirandančio rašant knygą. Laiko knygoms rašyti, kaip visi paantrino, taip pat labai trūkdavo. Intensyvus akademinis darbas, pasirengimas paskaitoms ir tekstų rašymas ranka palikdavo tam nedaug galimybių.
Kalbėdamas apie vadybos literatūrą šiandien Leonas pridūrė, kad šiais laikais net ir gerai knygai populiarinti reikia geros rinkodaros, ir šypsodamasis žvilgtelėjo į doc.dr. Rūtą Urbanskienę – vieną pirmųjų rinkodaros dėstytojų Lietuvoje ir šios srities knygų autorę.
Bibliotekos fondui doc.dr. Zita Monkevičienė ir Leonas Žitkus padovanojo savo 1997 m. išleistą knygą „Verslininkystė“. Joje autoriai paliko dedikaciją: „Bibliotekai – lietuviškos vadybos šaknų paieškos iniciatorei.“
Visą diskusijos sumanymą apie pirmąsias vadybos įtakas ir ištakas taikliai apibendrino Inga Uus: „Jei negali pamatyti pradžios, negali įvertinti, kaip toli nuėjai.“ Dalis tos pradžios tebėra gyva žmonių atmintyje, dokumentuose ir rankraščiuose. Vienas ryškiausių pavyzdžių – Kauno radijo gamyklos – g/s „Banga“ istorija. Buvę darbuotojai iki šiol palaiko ryšį, yra sukaupę medžiagos ir puoselėja planą išleisti knygą. Išlikę anuomet kurti dokumentai, misijos, vizijos ir kita organizacijos valdymo medžiaga leidžia pamatyti ir palyginti, kaip baziniai vadybos principai buvo taikomi prieš kelis dešimtmečius veikusioje Lietuvos įmonėje.
Galiausiai prisiminta ir anksčiau veikusi Lietuvos vadybos draugija. Šiandien atskiros vadybos sritys turi savo profesines bendruomenes – projektų valdymo, kokybės vadybos, rinkodaros ir kitas, tačiau, dalyvių pastebėjimu, nebėra organizacijos, telkiančios vadybą kaip visumą ir skirtingų jos sričių praktikus. Dėl to mažiau erdvės lieka bendriesiems vadybos pagrindams, jos istorijai ir skirtingų krypčių sąsajoms.
Vykusi diskusija atskleidė, kad lietuviškos vadybos istorijoje dar yra daug gyvos, tačiau plačiau nepapasakotos profesinės atminties. Kartu išryškėjo ir šiandienos poreikis vadybos žinias matyti ne tik atskirose specializuotose srityse, bet ir platesniame kontekste – jungiant mokslą, praktiką ir skirtingas kartas.
Bibliotekoje pradėta vadybos temos aktualizavimo iniciatyva tuo nesibaigia. Ieškoma galimybių tęsti dialogą su vietos akademine bendruomene ir kitais potencialiais partneriais, o biblioteka gali tapti viena iš vietų, jungiančių vadybos istoriją, literatūrą, profesines patirtis ir suteikiančių erdvę aktualiems šiandienos klausimams.
Dėkojame Ingai Uus už bendrakūrą ir diskusijos dalyvių sutelkimą, o visiems susirinkusiesiems – už gyvą, atvirą pokalbį ir pasidalytas patirtis.
Eglė Vaitkevičiūtė
Projektų valdymo specialistė
