Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji bibliotekaXXIV moksline konferencija paminėjo Panevėžio vyskupijos įkūrimo 100-metį. Renginys, pavadintas „Panevėžio vyskupija: šimtmečio atmintis ir dabarties iššūkiai“, Lietuvos mokslininkus, istorikus, tyrinėtojus subūrė apmąstyti ir aktualizuoti krašto atmintį.
„Panevėžio vyskupijos 100-metis – tai proga ne tik prisiminti 1926-uosius ar įvykius, davusius pradžią naujam mūsų regiono bažnytinio gyvenimo etapui, bet ir pažvelgti plačiau – į tai, kaip formavosi mūsų krašto kultūrinė tapatybė, bendruomenių gyvenimas, švietimas, spauda, dvasinės ir visuomeninės vertybės. Minime ir dar vieną sukaktį – vyskupijos dvasininko, leidėjo ir redaktoriaus, kunigo Augustino Liepinio 130-ąsias gimimo metines. Bendraudama su vyskupija biblioteka išleido kurijos archyve saugomų A. Liepinio atsiminimų leidinį „Ką beprisimenu”, kurį parengė istorikas Raimundas Klimavičius. Abi jubiliejinės datos svarbios ne tik regiono, bet ir visos Lietuvos kultūrai bei istorinei atminčiai, nes vyskupijos įkūrimas 1926 m. tapo kertiniu momentu formuojant Šiaurės rytų Lietuvos bažnytinį ir kultūrinį identitetą, o A. Liepinio veikla liudija, kaip dvasininkas galėjo tapti kultūros, spaudos ir švietimo lyderiu“, – sakė bibliotekos direktorė Greta Kėvelaitienė.
„Per 100-metį būta įvairių momentų, įvykių, palietusių ir vyskupiją: tremtys, persekiojimai, būtinybė slapstytis, pastangos išsaugoti tai, ką turėjome vertinga. Dabar gyvename laisvoje Lietuvoje, kur galime atverti ir įvairiems projektams pasiūlyti savo archyvus. Juk vyskupija, jos istorija ir raida nėra vien Bažnyčios reikalas. Svarbiausias mūsų tikslas – geroji žinia, Dievo garbė ir žmonės, esantys šalia“, – teigė Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas OFM.
Ne tik pamaldumo rateliai
Dr. Vilma Žaltauskaitė (Lietuvos istorijos institutas) skaitė pranešimą „Bažnytinių brolijų raiška XIX a. antrosios pusės parapijose (vėliau priskirtose Panevėžio vyskupijai)“. Juo atvėrė gilųjį istorinį pamatą, ant kurio po kelių dešimtmečių išaugo Panevėžio vyskupija. Pasitelkusi unikalius to laikmečio parapijiečių skundus bažnytinei ir carinei valdžiai atskleidė, kad bažnytinės brolijos nebuvo tik pamaldumo rateliai. Tai buvo stiprios socialinės struktūros. Jos mobilizavo visuomenę, nešė kultūrinę šviesą, tačiau kartu kėlė ir vidines įtampas tarp tradicijų ir modernėjančios visuomenės.
Doktorantė Akvilė Kašiubaitė (Vytauto Didžiojo universitetas) aptarė lietuviškų moterų vienuolijų įkūrimo problematiką, imdama Panevėžio vyskupijos atvejį. „Po carinės priespaudos ir ilgalaikių draudimų tarpukario dvasininkijai reikėjo rasti būdų, kaip atgaivinti moterų vienuolių gyvenimą, nukreipti jį į švietimą bei socialinį darbą. Panevėžio vyskupijos pavyzdys atskleidžia tris unikalius modelius: slaptą ir abitų nenešiojusią bendruomenę (Marijos Tarnaitės), tarptautinės kongregacijos pasikvietimą iš užsienio (Šv. Kryžiaus seserys) ir visiškai naują vietos iniciatyvą (Dievo Apvaizdos seserys)“, – teigia pranešėja, akcentuodama strateginį Bažnyčios lankstumą atkuriant Lietuvos dvasinį ir socialinį audinį.
Dr. Dangiras Mačiulis (Lietuvos istorijos institutas) nagrinėjo siekį lituanizuoti Bažnyčią, pasitelkdamas 1921–1940 m. Zarasų parapiją. Anot jo, šis pavyzdys atskleidžia, kad Bažnyčia neretai tapdavo geopolitinių ir tautinių konfliktų lauku. Pranešime analizuota sudėtinga takoskyra tarp lietuvių aktyvistų noro visiškai lituanizuoti pamaldas ir lenkiškai kalbančių tikinčiųjų poreikių. Visa tai įrodė sudėtingą Panevėžio vyskupo bei vietos dvasininkų misiją – kaip suderinti valstybės tautinius tikslus su sielovadine pareiga visiems tikintiesiems.
Išskirtinės asmenybės
Istorikas Juozas Brazauskas kalbėjo apie vyskupo Kazimiero Paltaroko pastangas ugdant vaikus ir jaunimą katalikiška dvasia. Pranešimas išryškino vyskupo asmeninį indėlį, pedagogo talentą ir ganytojišką strategiją, siekiant integruoti krikščioniškas vertybes į jaunimo kasdienybę. „Vyskupo globa ir nubrėžta kryptis tapo terpe, kurioje užaugo ir subrendo tokie dvasios milžinai bei ateities lyderiai kaip Dievo tarnas Alfonsas Lipniūnas“, – įsitikinęs J. Brazauskas.
Dr. Darius Juodis (Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras) nagrinėjo sovietinės valdžios bandymus kontroliuoti vyskupą K. Paltaroką. „Sovietų saugumas (MGB/KGB) vyskupą matė kaip pavojingą antisovietinės veiklos ašį, todėl sekė nuo pat 1940 m., o 1946 m. užvedė specialią bylą. Per slaptą agentūrą saugumiečiai tendencingai rinko įrodymus, siekdami suformuoti baudžiamąją bylą ir dvasininką areštuoti. Visgi, ypatinga vyskupo išmintis ir tvirtybė neleido jam tapti paklusniu režimo įrankiu, o sovietų planai sukurpti bylą žlugo“, – pasakojo mokslininkas.
Doktorantas Aistis Kitovas (Lietuvos istorijos institutas)pristatė Fabijono Kemėšio krikščioniškosios ekonomikos koncepciją. „Šis kunigas Panevėžio vyskupijos istorijoje iškyla kaip unikalus intelektualas, sugebėjęs suderinti teologiją ir ekonomikos mokslą. Jo sukurta koncepcija buvo trečiojo kelio paieška tarp dviejų radikalių XX a. sistemų – kapitalizmo ir socializmo, siekiant pasiūlyti tarpukario Lietuvos ūkiui tokius sprendimus, kurie remtųsi socialiniu teisingumu ir krikščioniškąja morale“, – teigė.
Dr. Jolanta Mažylė (VšĮ „Atminties brasta“) pristatė pranešimą apie Skrebotiškio (Pasvalio r.) kunigą Antaną Žakevičių. 20 metų pasiaukojamai tarnavęs parapijai, 1950-aisiais buvo žiauriai suimtas MGB, nuteistas 10 metų sunkiųjų darbų ir ištremtas į Irkutską. Mokslininkė ne tik supažindino su Ypatingojo archyvo dokumentais, bet ir iškėlė skaudų klausimą: kodėl kai kurie tautos kankiniai vis dar teisiškai nereabilituoti arba tiesiog pamiršti?
Istorikas Raimundas Klimavičius skaitė pranešimą „Kunigo, kuris nemėgo parapinio darbo, atsiminimai: garbės kanauninko Augustino Liepinio autobiografija“, tarsi papildžiusį ką tik Bitės bibliotekos išleistos knygos apie šią asmenybę sutiktuves. „A. Liepinis nebuvo paprastas dvasininkas – dirbdamas kurijos notaru, kapelionu, redaguodamas laikraštį „Panevėžio balsas“ ir vadovaudamas spaustuvei matė visus vyskupijos kūrimosi užkulisius. Jo autobiografija, parašyta su sveika savitvarka ir drąsa, pateikia nepakeičiamą, gyvą ir labai žmogišką Panevėžio intelektualinio bei dvasinio elito paveikslą“, – teigė R. Klimavičius.
Panevėžio vyskupijos kurijos kunigas Vitalijus Kodis pasakojo apie pasaulinio lygio dvasios milžiną Dievo tarną Alfonsą Lipniūną, pristatė jo beatifikacijos (paskelbimo palaimintuoju) eigą.
Nesustabdė nė sovietmetis
Dr. Regina Laukaitytė (Lietuvos istorijos institutas) kalbėjo apie naujų šventųjų vietų atsiradimą Panevėžio vyskupijoje sovietmečiu. Jos pranešimas atskleidė unikalų reiškinį – kaip agresyvaus sovietinio ateizmo ir persekiojimų fone tikintieji sugebėjo kurti naujas sakralines, piligrimines erdves.
Lolita Kivickienė (Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka) nukėlė į subtilų meno ir knygos kultūros pasaulį, pasakodama apie sakralinį ekslibrisą Panevėžio vyskupijoje.
*****
Konferencija – bibliotekos vykdomo projekto „Panevėžio istorijos ir kultūros atodangos: veiklos Panevėžio vyskupijos 100-mečiui paminėti“ dalis. Finansuoja Lietuvos kultūros taryba bei Panevėžio miesto savivaldybė.
Asta Sarapienė
Viešųjų ryšių specialistė
