Spalio mėnesį dalinamės Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos moksleivių kūryba. Mokytoja Rita Stonienė paskatino dalyvauti jaunuosius kūrėjus Vakarį Ablėną, Austėją Varnaitę, Odetą Rusteikaitę, Rebeką Radinkovaitę ir Domilę Sauchataitę. Savo eilėraščius kūrėjų tribūnai atsiuntė ir Andrėja Jankauskaitė-Zakarauskaitė, jos mokytoja – Asta Paliokienė.
Juozo Balčikonio gimnazija
Vakaris Ablėnas, II gimn. kl.
Vakario išraiška, pasak mokytojos R. Stonienės, tai – ironiškas žvilgsnis į pasaulį, kuriame yra vietos ir absurdui, ir amžinybės laikinumui, ir bandymui suvokti, kad „galima gyventi, o ne tik egzistuoti“.
„Jeigu tavo gyvenimas susiklostė nesėkmingai, tai gal pavyks gerai numirti.“ (F. Nyčė)
***
Dabar nesijuokim,
Ateina rimtis.
Dabar mes palaukim,
Ateis gal mintis.
Mintis apie žmogų,
Vienintelį gyvį,
Kuris tiek daug žino,
Bet viską nutyli.
Žmogus – tai būtybė,
Protinga, judri.
Žmogus – tai tuštybė,
Pilka ir nyki.
Vis bando suprasti,
Iš ko sutverta.
Bet vieną vienatvę,
Vis keičia kita.
ATMINK MIRSIĄS
Randu laimę laike,
Prarandu laikinume –
Džiaugiuosi radęs,
Verkiu pametęs.
Buvo prieš tave,
Bus ir po tavęs.
Memento mori,
Net jei nenori.
Gyvenimas ilgas,
Jisai tiktai tiltas.
Tarp dviejų dykumų,
Pažiūrėk – tu.
Džiaugsmas, laimė,
Nesibaigianti baimė.
Nespėji aprimt,
Ir laikas tau mirt.
DAUG APIE NIEKĄ
Pavargęs nuo nuovargio,
Einu aš į šviesą
Ir stengiuos suprasti
Pasaulinę tiesą –
Kur būna balandžiai,
Sušalę per žiemą,
Ar iš tikro gyvename mes
Kartą tik vieną?
Mane vis kamuoja
Pasaulietinės mintys:
Koks tikslas gyvenimo,
Kaip kasamos klintys?
Aš laukiu pas rytą
Atsakymo vieno –
Kas skyrė, gi, MAN
Šiam pasaulyje vietą?
AUTORITETAS
Aš negaliu atskleisti savo tikrojo plano –
Nugalėti žvaigždes ir išskrist į Uraną,
Aš negaliu pasakyti tau, kada ateis tvanas –
Manęs klausosi kriaušės ir kiekvienas bananas.
Valstybės paslapčių žinau aš net keletą:
Kur žiemą dingsta paukščiai, kur veda takelis tas…
Atrodo, taip norėčiau skaityti aš laikraščius,
Deja, jų paragavęs, prarandu visą gailestį.
Lankausi aš operos ir baleto teatruose,
Kol aš sau kultūrinuos, mane, bam, ir perkrausto.
Visi man čia butai vienodi atrodo –
Ant sienos ne laikrodis, o porą komodų.
Žodžiu, aš baigiu savo gatvės išbandymus.
Siekiu ir linkiu tau stabdyti suvaržymus.
Visus balandėlius močiutės suvalgyk.
Ir perimki valdžią – savęs nebetvardyk.
AŠ?
Ir nežinau, kodėl man šitaip lemta,
Kodėl aš negaliu turėt savęs,
Kodėl, pamatęs ką nors gera,
Turiu išsyk nebepaleist.
Ar aš dar atskiras žmogus,
Jei iš kitų tesudėliotas?
Ar, kai šita dėlionė žus,
Išliksiu toks visaip kampuotas?
Ir kaip norėčiau būt žmogum,
Kurio dalelę kitas ima.
Galėčiau duot ir duot savęs –
Tegu tik niekad negrąžina.
AŠ JAUČIU
Stoviniuoju pakrantėj minčių,
Jųjų bangos vis gaudo mane,
Užsimerkiu ir viską jaučiu –
Aš esu šio pasaulio gale.
PIEVA
Ir vėjo glostoma žolė,
Ir jo vis taršomi plaukai,
Ir vos pražydusi gėlė,
Ir jos žiedų pilni delnai.
SAKAI
O man išėjus teprašau
Mane užkasti tarp pušų,
Nes gyvas neparagavau
Saldžių saldžių pušies sakų.
NEBĖRA
Nostalgijos šaltoj pily
Užstrigęs amžiams būsiu
Ir skęsdamas toj praeity
Pagaut bandysiu tavo gūsį.
Austėja Varnaitė, II gimn. kl.
„Austėjai kūryba – tai nesuvaržyta galimybė svarstyti paauglystę, gyvenimą, meilę“, – įžvelgia mokytoja R. Stonienė.
„Svarbiausia, kad žymiai geriau žinau, kas aš esu. Žymiai geriau“ (aktorius Giedrius Savickas).
LAIKAS
Gimiau dviejų meilėje,
Miriau vienatvėje.
Gyvenau – fiziniam kūne,
Dvasioj – miriau vos gimus.
Šviesą mačiau sekundę,
Užtemdė ją gyvenimo tamsa.
Gyvenau?
Sakytų žmonės, kad ne…
O aš jiems sakau – ne,
Aš gyvenau:
Laimę kenčiau,
Skausmui šypsojaus,
Laiminga buvau,
Tą laiką gyventi gavau,
Dėkinga jam likau,
Kad dvasią išdegintą
Laiko gydyt gavau.
***
Klausi tu manęs:
Kodėl nešviečia saulė danguje?
Bet akis pakėlus jas išdegina liepsna…
Ir atsakymo aš neturiu,
Galbūt nesuprantu
Mėlynų tavo akių
Ir šypsenos meilios…
Klausiu aš tavęs:
Kodėl dengiesi tu sodriu melu?
Ir nepasižiūri į mane,
Nieko nesakai…
Galbūt bijai tiesos,
Gal bijai akių,
Nes melą mato jos…
Ir laukiam mes kartu
Atsakymų tikrų
Nežiūrim viens į kitą be žaizdų…
Prisimenu tą meilę aš,
Visa galinčią suprast,
Neišblėso ji dar ir dabar.
Žinau, jauti ir tu.
VIS TIK
Jeigu būčiau tu,
Ar būčiau aš kitu?
Vis tik,
O jeigu būčiau ne kitu,
Būčiau savimi, kaip tu.
Gal suprasčiau, ką tai reiškia,
Kai nenori būti svetimu,
Gyvenimo tėkme nesekti,
O naują kelią skinti.
Tik šį kartą savo.
Per dilgėlėtas pievas,
Ir tankius, nepraskintus miškus.
Būsiu aš savim,
Nė kiek ne svetimu balsu šnekėsiu.
Ir suprast mane ne kiekvienam bus skirta,
Bet supras tik tie, kam kelias nepraskintas.
Odeta Rusteikaitė, II gimn. kl.
Mokytoja R. Stonienė pastebi, kad kūryba Odetai – būdas išreikšti save „kitokiais, gražesniais žodžiais“, jai tai padeda susidėlioti taškus ant i.
Džiaukis kiekviena diena
PRISIMINIMAI
Baltos lelijos
Vasaros rytą
Vandeny siūbuoja.
Skrendantys paukščiai,
Rudenį vėsų,
Atsisveikindami moja.
Blizgantis sniegas,
Ant namo sienos,
Tą žvarbų jausmą
Į mano širdį kviečia.
Pražydusios vyšnios,
Pavasarį mėlyną,
Prisiminimus apie tave paliečia.
Lyg vakar buvo
Tas vasaros rytas,
Kai tavo glėby kaip lelija supaus.
Vis pamenu,
Kaip vėsų vakarą lange
Tiems paukščiams
Atgal mojavau.
Deja, prisimenu ir žiemą,
Kai pustant sniegui
Viena namo ėjau.
Ir buvo šalta,
Taip kaip niekad.
MOTERIS AR PAUKŠTĖ
Laisva kaip vėjas – tolių tyrėja.
Pripildyta meilės ji trokšta mylėti.
Atrodo, gyvena ir elgiasi, kaip nori,
Neturi dėl ko jai reikėtų liūdėti.
Nejutusi gėrio, neglostyta vakaro vėjo.
Nežvelgusi jūros gelmėn,
Neregėjusi dangaus žydrojo mėlio.
Įstrigusi vienatvės glėby ištisų dienų gaudesy
Ji laukia, kada pagaliau ji galės būt laisva.
Laisva kaip vėjas – tolių tyrėja.
Rebeka Radinkovaitė, II gimn. kl.
Rebeka kūryboje apgieda pasaulį kaip neaprėpiamo grožio stebuklą, pastebi mokytoja R. Stonienė. Knygos jai yra svarbios, nes, kaip sako, skaitymas apie neegzistuojančius pasaulius padeda suprasti tikrąjį pasaulį.
„Rask tai, dėl ko būtų verta mirti, ir gyvenk dėl to.“
KAS AŠ ESU?
Esu savo mamos Monikos ir tėčio Irmanto vaikas. Turiu katę, vardu Kitė, dvi seses bei du brolius. Manau, jog esu tobulai tuščia vieta, išlyginanti mūsų nelygumą.
Mama man yra sakiusi, jog aš gimiau jungti aplinkinius. Nežinau, ar tai tiesa, bet skamba gražiai. Turėti tikslą skamba didingai. Visa tai, ką paminėjau, apibūdina mano valdomą kūną, ir tai, ką su juo susiejo mama, tačiau nežinau, kiek tai apibūdina mane iš tiesų. Savo galvoje randu daugybę tiek gražių, tiek širdį gniaužiančių žodžių, apibūdinančių mano patirtis šioje žemėje, ir tai, ką apie jas manau.
Tačiau negaliu atsakyti į keliamą klausimą „kas aš esu?“, nes aš tiesiog nežinau ir negaliu žinoti. Galiu atsakyti tik remdamasi tuo, ką jau esu girdėjusi, mąsčiusi ar apgalvojusi, tačiau atsakymas tebūtų spėjimas, nes nė vienas į šį pasaulį atėjęs žmogus, net jei jis mokslininkas ar menininkas, negali teigti, jog žino, kas esąs, nes visa tai mes susigalvojome patys. Mes patys susigalvojome, jog esame žmonės. Patys nusprendėme skirstytis pagal lytį, amžių, profesiją, išvaizdą, požiūrį į pasaulį ir į dar daugiau įvairių beverčių klasifikacijų ir pavadinimų, nors tai sugalvojome patys. Arba sugalvojo kiti.
O kas gi yra tie kiti? Ar kas nors turi pagrindų teigti, jog jis yra būtybė pavadinimu „žmogus“? Ką jiems reiškia tas žodelis, siejantis visus į žmoniją? Mūsų apibrėžimai yra seniau sugalvota kitų žmonių nuomonė, jų tikima tiesa, ir mes pripratę tuo tikėti, to laikytis ir neklausinėti savo išmoktos tiesos, nes mums tai duoda kažkokį nesuvokiamą stabilumo jausmą, ramina ir guodžia žinojimas, jog kažkokios savybės mus sieja su kitais, tačiau netgi tai turi mažai prasmės ir pasako ne viską apie asmenį. Viena mergaitė nelygi kitai tik dėl to, kad jas sieja uždėta etiketė „moteris“ ar „mergaitė“. Man tai apie mane pasako… nieko. Mūsų turimos ir nešiojamos etiketės mums suteikia ne tik bendraminčių, bet ir stereotipų, kurie taip pat yra bevertės kitų žmonių nuomonės, beprasmiškai kišamos man ir kitiems aplinkiniams gerklėn. Man pačiai visiškai nesvarbu ir manęs neapibrėžia, jei kažkoks apgailėtinas nevykėlis mano turįs teisę skirti man etiketę, nežinodamas, kas per vienas pats yra.
Visa tai, ką mes naudojame apibūdinti save ir kitus, tėra nuomonė, mintis, idėja, kilusi mūsų pačių galvose, arba pasisavinta iš kitų, jei jau tikrai nesugebama jausti savų jausmų, galvoti savų minčių ir priimti savų sprendimų. Man pačiai klausimas „kas aš esu?“ skamba kaip prašymas išvardyti savo etiketes, papasakoti savo kūno praeitas patirtis ir nutikimus, nes tai viskas, ką galiu. Kiti irgi.
Niekas nežino, kas iš tiesų yra, ir tai yra ta tikroji tiesa, siejanti kiekvieną iš mūsų. Kitiems gal ramiau ir mieliau jaustis artimam kito sielai pasinaudojant tomis etiketėmis, tarsi pamokoje ištraukus vienos spalvos lapelį ir susibūrus į komandą.
Aš nežinau, kas aš esu.
Nežino ir jie.
Tačiau nereikia išskirtinių pastangų tam, kad gerbčiau ir toleruočiau aplinkinius, nes jie yra toks pat niekas kaip ir aš.
AŠ IR KNYGA
Visuomet mylėjau grožinę literatūrą, pasakas ir magiškus pasaulius. Net ir dabar, būdama septyniolikmetė, negalėčiau teigti, kad man pasakos atsibodo ar kad iš jų išaugau, ir nemanau, kad tai kas nors keisto – skaitymas apie neegzistuojančius pasaulius ne tik lavina vaizduotę, bet ir padeda suprasti tikrąjį pasaulį geriau, mitiniu pasakojimu perteikiamos tam tikras žinios perkeltinėmis reikšmėmis… Jei savo gyvenimo negyvenčiau kaip pasakos, netikiu, kad galėčiau įžvelgti gėrį ir grožį kasdienybėje, gyvendama amžiuje, kuriame žmonės toliau savo nosies galiuko nemato, nesidomi, nesirūpina ir daro tai, kas jiems patogu, kas lengviau, kam reikia mažiau pastangų… Šiais laikais išpopuliarėjęs dirbtinio intelekto naudojimas nepaisant tikslo yra žemesnis už gyvulišką, nežmogiškesnis už nežmogišką ir tie, kurie užmerkia akeles ir nemato ar bent jau bando apsimesti nematą savo elgesio žalos, vos ne sielą atiduoda pasaulio naikinimui. Kai aplink taip menka žmonių, matančių DI blogį, nuo nevilties pabėgti padeda tik nuostabiosios pasakos, o apie tai, kaip nuo savo nuodėmingumo nepabėgsi, rašo Oskaras Vaildas romane „Doriano Grėjaus portretas“, kuris kaip ir Jasminos Vargos knyga „Mano širdis ir kitos juodosios skylės“ – neabejotinai mano pasaulėvoką formuojančios knygos.
AŠ – ŽMOGUS – PASAULIS
Kūryba – tai būdas išreikšti jausmus, juos išgyventi, su jais susitaikyti. Tai leidžia aprašyti, nupiešti, apgiedoti ar kitais būdais išsakyti jausmus, parodyti aplinkiniams, kaip pasaulis matomas šio individo akimis. Pasaulis man atrodo kaip neaprėpiamo grožio stebuklas, per evoliuciją nesuskaičiuojamas kiekis organizmų išsivystė ir toliau vystosi iki tobulumo, gamta žmoniją vis dar stebina naujais atradimais, kuriems apibūdinti nėra tinkamesnio žodžio, kaip NEĮTIKĖTINA. Kartais atrodo, kad Pasaulis be žmonių įsikišimo būtų tobulas. Žmogus – vienintelė gyvybės forma, savo noru, sąmoningai pasirenkanti destrukciją, neapykantą ir tai, ką apima tyras Blogis. Be abejo, yra ir geraširdžių žmonių, žmonių, mylinčių pasaulį ir žmones, neskirstančių jų pagal lytį, tautybę, identitetą… Kilniaširdžio žmogaus jausmai mano akimis yra patys tyriausi, patys gražiausi. Žmogus, mylintis Pasaulį, nekenkia jam, nesinaudoja jį žudančiomis priemonėmis, net jei tai ir palengvina sunkumus, jo buitį. Tyro žmogaus širdis gailiausiai iš visų verkia dėl to, ką žmonija su nuostabiuoju Gamtos stebuklu daro. Pasaulis nekaltas dėl žmonijos bjaurumo, tačiau žmogaus apatija – baisi neatsakomybė už tai, kaip su Gamta elgiamasi.
Domilė Sauchataitė, II gimn. kl.
„Džiugina, kad jauni žmonės kūrybą pasirenka kaip būdą išreikšti save. (…) Domilei eilėraštis – tai būsima ar jau esama daina,“ – pastebi mokytoja R. Stonienė.
DULKĖTI BALSAI
Sena scena – dulkėti žingsniai,
Aidi dar balsai, ašaros ir juokas
Aukštose pastato sienose.
Skamba muzika, plaukia jausmai –
Tikrų emocijų ir žodžių kalba,
Istorijos šnabžda per meną,
Ir dar spinga kažkas nebesugrįžtama.
Sena švieselė gęsta,
Pianinas scenos vidury prašosi:
„Dar kartą, dar kartą padainuok.“
Girgžda medis po mano kojom,
Ir darkart, paskutinįkart –
Su aidinčia širdimi
Palieku kažką, kas kadaise buvo tikra.
***
Užtemo saulė, taip ryškiai kadaise žibėjus.
Gal kažką ne taip dariau,
Kad šitaip greit užaugau.
Negaliu susikalbėti,
Suprasti,
girdėti kito žmogaus,
(Kuris juk mano metų!)
Aš irgi trokštu būti vaikas savo vaiko kūne.
Aš irgi noriu nematyti šio gyvenimo tamsos.
Bet kaipgi nematysiu jau taip giliai įkritus.
Per anksti pamačiau,
Pajaučiau,
Paliečiau,
Per anksti aš kraujavau,
verkiau,
klupau.
Per anksti aš maldavau, kad mane paleistų
Mano rankos, amžinai prakeiktos, mažo vaiko piešinių.
Andrėja Jankauskaitė-Zakarauskaitė, III gimn. kl.
PIRMASIS SNIEGAS
Einu mišku viena, su savom mintim,
Negyvi lapai traška po manim.
Aplink tylu, tylu,
O galvoje, minčių sūkury – audra talžo.
Man baisu, nesuprantu savęs,
Pamečiau savo prasmę, pamiršau tave.
Ausys išgirsta kažką, judant netoli,
Gal koks triušis ar lapė nebyli.
Judu į priekį, nors ir neramu,
Aukštų medžių apsuptai daros nedrąsu.
Medis prieš mane pradeda judėti,
Jau ruošiuosi apsisukti ir pabėgti.
Tas medis šaukia mano vardą,
Aš atpažįstu tą seniai žinoma balsą.
Tobulos snaigės krenta, sukas, šoka,
Šaldo jos mane,
Sniegas girgžda man po kojom, spengia tyla.
Pažįstamas balsas šaukia gilyn,
Sunkus mano kūnas žvelgia aukštyn.
Dangus baltas, miškas eina vis tylyn.
Ir aš einu iš paskos.
Prieinu kūną, ramų ir šaltą,
O virš jo – kryželį, gražiai iškaltą.
Tas kūnas mano.
Ašaros krenta ir krenta.
Stovėjau ir apverkiau savo negyvą kūną.
Žiūri girdėtas balsas,
O balsas – tai aš,
Naujas, visiškai ramus.
Kažkas atėmė jėgas visas ir užklupo miegas,
Ir mus uždengė pirmasis sniegas.
MANO SUSITAIKYMAS SU VIENATVE
Sėdžiu kambario kampe,
Žinau, kad ne sapne, aš tikrai čia.
Nors aš ir dažnai sapnuoju,
Bet sapnuose turiu balsą.
Šiame kambario kampe – ne.
Sėdi mano kūnas, stebi.
Aš dažnai stebiu, kartais net baisu,
Kiek daug aš esu mačiusi,
Visko negalėčiau išsakyt balsu.
Akis sunkiau kontroliuoti nei žodžius,
Jos visur laksto, o žodžiai užrakinti,
Lūpų nužudyti.
Labai sunku pripažinti,
Bet, manau, Vienatvė pakanti.
Ji apgaubia ir apsaugo kaip mama,
Saugo nuo šio pasaulio žiauraus
Ir jo žodžio aštraus.
ŽMOGAUS FOTOSINTEZĖ
Kad žmogus galėtų kurti, jam reikia meilės.
Jei meilės nebus, žmogus vis vien kurs.
Tačiau šis menas bus kitoks,
Bus pilnas įsiūčio be pabaigos.
Įsiūtis dėl meilės stokos,
Vers juos jaustis tuščius
Jie keršys, norėdami jaustis pilnesni,
Žalos mintis savo žodžiais ir kūriniais.
Jų menas paliks negyjančias žaizdas,
Ryškiais randais išraižys mintis.
Jų menas paliks neatsakytų klausimų,
Kuriuos suprasti galės tik vienas jų pačių
Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūna „Nevėžis“ – tai nuo 2013 m. vykstantis Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos projektas, buriantis jaunuosius literatus, dailininkus ir fotografus bei savo profesijai atsidavusius mokytojus Panevėžio mieste ir regione. Kūrybos laukiame el. paštu – [email protected]. Dėl kilusių organizacinių klausimų kreipkitės el. paštu arba tel. 0 45 50 20 39.
