Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje – kūrybinė Lietuvos dailės legendos Mikalojaus Vilučio viešnagė. Pristatomi menininko kurti piešiniai, ekslibrisai, šilkografijos kopijos, parašytos ir iliustruotos knygos.
Tinkama bibliotekai
Pasak ekspozicijos kuratorės, menininko dukters aktorės Aldonos Vilutytės, pristatomi kūriniai, tinkami būtent bibliotekai.
„Nutarėme parinkti juodai baltus darbus – kaip raidės popieriuje. Pamanėme, kad žmonėms visai būtų įdomu pamatyti senuosius tėvo pieštus knygų viršelius, nes tokie labai reti. Taip pat norėjome ekslibrisų, nes šie irgi susiję su knygomis. Gal dabar nebe tokie madingi, tačiau, regis, ši mada vėl atgimsta. Bibliotekoje pristatome ir vienus pirmųjų tėvo darbų (1973 m.), ir pastarųjų metų, kai jis vėl grįžo prie juodai baltų darbų – pasiima didžiulį popieriaus lapą ar mažesnį, A4 formato, ir piešia tušu arba pieštuku”, – sakė A. Vilutytė.
Kas šauna į galvą
M. Vilutis pasakoja vaizdų nekuriantis – tiesiog piešiantis, kas ateina į galvą.
„Aš laukiu vaizdo, kurį būtų verta nupiešti. Dabar jis kažkodėl ateina juodas ir baltas. Matyt, man spalvų nebereikia, o galbūt jų nebematau. Tačiau man labai svarbu, kad paveiksle būtų veidas. Aš piešiau save, man nereikėjo pozuotojo – kito žmogaus. Ne todėl, kad sau būčiau labai gražus, – tiesiog reikia veido”, – teigė.
Būtent piešimas bibliotekos svečią daro laimingą.
„Šiaip aš esu nelaimingas, bet piešdamas nebegalvoju, kad mirs mano artimieji, anūkai, aš pats. Piešiu savo pasaulį, kuriame nėra skausmo, liūdesio, netekčių. Todėl ir būnu labai laimingas. Tokia ta mano, kaip kūrėjo, būsena”, – šypsosi.
Kūryboje menininkas įžvelgia ir daugiau paralelių su gyvenimu ir mirtimi.
„Kol piešiu, kūrinys juda, pildosi, keičiasi – yra gyvas. Pabaigus viskas sustoja – tampa tarsi mumija, miręs. Vėl gyvena tik atėjus žiūrovui”, – sako.
Nuo Dievo?
Menininkas juokauja konkrečios įkvėpimą nešančios mūzos neturintis.
„Vaizdą gal ne aš pats sugalvoju – galbūt atsiunčia Dievas, kad nupieščiau. Bet abejoju – jeigu Jis išties siųstų, mano paveikslai būtų gražesni, vertingesni. Matyt, visa, ką patyriau, yra pasąmonėje ir laukia, kada iškils į viršų – sąmonę. O tada telieka vaizdą iš galvos nukopijuoti”, – svarsto M. Vilutis.
Bibliotekos svečias pabrėžia vaizduotės galią ir unikalumą.
„Tikras menininkas kuria tai, ko iki šiol nėra buvę. Priešingu atveju jis tiesiog gamintojas”, – įsitikinęs M. Vilutis.
Prasiveržė ekslibrisais
M. Vilutis prisimena, kaip sovietmečiu ėmėsi ekslibrisų
„Mes, dailininkai, jautėmės už geležinės uždangos, įsivaizdavome neturį galimybių parodyti savo genialių paveikslų užsieniui. O ekslibrisą galėjome. Mat jis mažytis, gali įdėti į paprastą voką ir nusiųsti – tik ne muziejaus adresu, o, pavyzdžiui, muziejaus direktoriui, administratoriui ar kt. Visų laiškų saugumui juk buvo neįmanoma patikrinti. Taip ekslibrisai papuolė į užsienį. Ir labai sėkmingai, nes ten paprastai profesionalai ekslibrisų nekurdavo, tik mėgėjai, o čia – pačių geriausių, talentingiausių menininkų darbai. Taip ir pademonstravome savo sugebėjimus užsienyje”, – sako.
Sovietmečiu nebuvo ir laisvės rinktis, kokiai knygai ar leidiniui norėtu sukurti viršelį.
„Nueidavau į leidyklą ir sakydavau: norėčiau nupiešti viršelį. Kokią knygą duodavo, tokią ir imdavau. Atgavus nepriklausomybę viskas pasikeitė – knygas ėmė siūlyti autoriai”, – pasakoja.
Ko palinkėtų žmonėms, ateisiantiems į bblioteką apžiūrėti jo darbų?
„Kad pamatytų. Pamatytų tai, ką aš norėjau parodyti. Pajustų pasaulį, kurį sukūriau. Ir galbūt rastų kažką sava, artima savo sielai. Tai būtų didžiausias mano džiaugsmas”, – šypsosi.
M. Vilučio kūrybos paroda bibliotekoje veiks iki lapkričio 14 dienos.
*****
Paroda – projekto „Literatūros ir kino dienos bibliotekoje“ dalis. Finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Panevėžio miesto savivaldybė.
Asta Sarapienė
Viešųjų ryšių specialistė
