Su literatūros apžvalgininku, vertėju, poetu, paramos Ukrainai veiklų dalyviu Mariumi Buroku jo knygos „Seismografas“ pristatymo vakare bibliotekoje kalbėjomės apie Vilniaus psichogeografiją, Zarasų ežerų švarą, mūsų reakciją į įvykius Ukrainoje, vertimus ar eilėraščius kaip liudijimus.
Prietaisas virpesiams matuoti
Knygos „Seismografas“ pavadinimą įkvėpė belgų rašytojo Louiso Paulio Boono epigrafas „Aš ne gydytojas, ne farmacininkas ir ne šventikas, ir tikrai ne burtininkas ar pranašas. Aš esu tik mažas seismografas“. Taip ir knygos autorius aplinką ir jos pokyčius fiksuoja kaip seismografas, prietaisas, matuojantis žemės virpesius. Knygoje jis tampa žmogaus ir kūrėjo metafora, fiksuojančio kasdienybės įtampas, socialinius sukrėtimus, geopolitinį nestabilumą bei asmenines patirtis.
Knygą sudaro keturi skyriai, kurie pavadinti seisminių dažnių intensyvumo skaičiais, matuojamais Richterio skalėje. Sulig kiekvienu skyriumi skalė kyla, simbolizuodama greitėjantį pasaulio pulsą ir kylančią katastrofos nuojautą. Knygos struktūra vizualiai ir temiškai veda skaitytoją nuo ramesnių asmeninių patirčių, pasivaikščiojimų po Vilniaus pakraščius (Naujininkus, Žemuosius Panerius) iki sukrečiančių tekstų apie karą ir pagalbą Ukrainai.
Daugelyje puslapių nurodytos geografinės koordinatės žymi konkrečias eilėraščių sukūrimo, veiksmo arba autoriaus lankytas vietas.
Per kolegas Ukrainoje
Mariaus pasakojo, kad jo ryšys su kolegomis Ukrainoje buvo užsimezgęs dar iki Krymo okupacijos, o nuo plataus masto į Ukrainą invazijos pradžios jis aktyviai dalyvauja pagalbos veikloje. Bendrauja su vietiniais rašytojais, kurie padeda sužinoti poreikį fronte. Su kolegomis renka paramą į Lietuvos rašytojų sąjungos literatūros fondą, už aukotojų lėšas perka visureigius, medikamentus, pagalbą gyvūnų prieglaudoms ir patys veža į Ukrainą.
Nuovargis ir smurto temos
Į klausimą, ar nesinori vengti smurto temų, Marius sakė: „Tam tikros informacinės higienos reikia laikytis, bet jei uždarysi duris, karas lips pro langą ar skris virš galvos oro pavojumi, šito neužkardysime. Mes pasirinkome kažką daryti. Jei beviltiškai sėdi ir stebi, geriau kažką daryti. Paaukoji kažką vienam ar kitam fondui, išverti eilėraštį. Tai nėra fono sustiprinimas, o kaip tik – atsvara. Žinias skaitau saikingai, ukrainietiškai dažniau nei lietuviškas. Žinau, kas vyksta šiuo metu, kur, kaip ir kodėl. Aišku, geriau jau nežinočiau, nes dažniausiai nieko gero nevyksta. Moku atsiriboti, padeda kitos veiklos. Šiokia tokia pusiausvyra yra. Nuovargį suprantu, bet vargu ar turime daug teisės pavargti nuo to, kas vyksta ne pas mus.“
Apie šių metų Nobelio literatūros premiją
Renginio dieną kaip tik buvo skirta Nobelio literatūros premijos, ir, pasak Mariaus, „keista, kad Nobelio komitetas pastaraisiais pora metų tapo toks nuspėjamas. Lažybų tarpininkų A. Carson buvo įrašyta pirmu numeriu kaip potenciali laimėtoja ir ji laimėjo. Arba pagaliau nuteka informacija iš komiteto, arba jie tapo nuspėjami. Tiek 2005 m. laureatas László Krasznahorkai, tiek šių metų laureatė buvo akivaizdūs pasirinkimai. Sirgau už Margaret Atwood, nes grupės vertėjų versta jos poezijos knyga pasirodė šiemet, ją rekomenduoju. Su G. Puloku ir A. Patiomkinu pasidalinome versti beveik po 100 tekstų, tai didelė M. Atwood gyvenimo kūrybos rinktinė. Poeziją reikia skaityti dozuotai, pastarąją galima skaityti mažiausiai metus, kad suprastum.“
Įvykiai Ukrainoje ir žmogaus prigimtis
Paklaustas, ar po įvykių Ukrainoje nenusivylė žmogaus prigimtimi, Marius sakė: „Nebuvau labai geros nuomonės apie žmogaus prigimtį, bet labai blogos irgi nebuvau. Karai vyko nuo žmonijos pradžios ir tebevyksta, žiaurumas, skerdynės, lavonai, taip buvo, taip ir bus. Mums reikia rasti šviesesnį kampelį nepamirštant rašyti, reikia rašyti, tikintis, kad tekstai liks ir kaip liudijimas, ką matėm, kaip ir kas atrodė šiuo metu. Eilėraščiai labiau liudija ne faktus, o jauseną ar bendrą būvį tiek rašančio, tiek aplinkos apskritai. Tie patys ukrainiečius turi daug, net labai daug šviesių dalykų, jie reabilituoja žmogaus prigimtį. Kad vis dar rašo, gelbsti žmones, gelbsti šunis ir katinus, rūpinasi jais.
Kartasi paaukojame Nikopolyje esančiam fondui „Šansas gyvybei“. Buvusi advokatė po karo atidarė gyvūnų prieglaudą sužeistiems skeveldromis, šūviais ar šeimininkų paliktiems gyvūnams. Tų gyvūnų ten daugybė. Pervedam pinigų, maisto perkam, šiemet jie gavo automobiliuką iš mūsų. Visa tai vyksta gana netoli fronto, dronai skraido nuolat. Ji neišsikrausto, nes kas rūpinsis gyvūnais. Tokia žmonių prigimtis iš tikrųjų. Kol tokių yra, ir vilties yra.“
Nuo pirmos iki penktosios
Ką poetas galvoja apie savo poezijos knygas nuo pirmosios iki paskutinės? „Pirma knyga – slidus reikalas, jei dabar randi kelis gerus eilėraščius, tai džiaugiesi. Iš pirmosios knygos 4-5 tekstus palikčiau. Kitos trys sudaro beveik tokį tęstinį ciklą, tai labiau biografinis dalykas, siejasi jų pavadinimai, vis mažiau avangardizmo, vis daugiau Vilniaus, šeimyninio gyvenimo. Rašau apie dalykus, kuriuos tiesiogiai patiriu, kurie mane supa. Susijusius su kasdienybe. Paskutinė knyga skiriasi stiliumi, dauguma eilėraščių yra poezija proza, jų forma nelabai panaši į eilėraščius. Išbandyti, kaip prieiti arčiau prozos, kad liktų poezija – tam turi gelbėti teksto ritmas, metaforos.“
Šiuo metu
Šiuo metu Marius verčia amerikiečių gamtosaugininką Aldo Leopoldą. Jo knygą „Smėlio grafystės kalendorius“. Anksčiau ji buvo versta iš rusų kalbos. Knygą leis nauja leidykla „Natura Libris“, kuri ketina leisti knygas apie gamtą, gamtosaugą, ekologiją. Perleis geros kokybės knygą su originaliom nuotraukom.
Poezija geriausiai skamba natūraliai
Paklaustas, kam patikėtų skaityti savo poeziją, jis sakė: „Nemėgstu aktorinio eilių skaitymo, poeziją geriausia skaityti natūraliai. Savo poeziją geriausiai skaito patys poetai, jie žino, kur dėti pauzes, kirčius. Jei mano eiles skaitytų aktorė Aldona Vilutytė, tikrai sutikčiau. Savo audio knygą įskaičiau pats.“
