Karui siaubiant šalį, broliai dvyniai, palikti su atšiauria senele mažame pasienio miestelyje, mokosi išgyventi. Jie įvairiais pratimais grūdina sielą ir kūną, tačiau ne mažiau juos užgrūdina makabriški dalykai, vykstantys tiesiai prieš akis. Išprotėjusiame pasaulyje, pamiršusiame moralę, jiedu kuria savitą tvarką, kurioje nestinga nei kilnumo, nei žiaurumo. Ir rašo į storą sąsiuvinį. Rašo net ir tada, kai likimas nubloškia į skirtingas šalis ir jie nieko nebežino vienas apie kitą. Bet gal šis savotiškas dienoraštis ir nuties tiltą per žiojinčią prarają?

Romano herojus, paklaustas, ar rašo apie tikrus, ar apie išgalvotus dalykus, atsakė, kad rašo tikras istorijas, bet kažkuriuo metu kaip tik dėl tos tiesos istorija pasidaro nepakeliama ir tada tenka ją pakeisti, viską pagražinti ir aprašyti ne taip, kaip buvo, o taip, kaip norėtų, kad būtų buvę…

Neatsitiktinai skaitytojai abejos, kiekgi romane yra pasakotojų. Atsakymą (tikriau vieną iš galimų) rašytoja pateiks tik paskutinėje trilogijos dalyje, romane garsiuoju pavadinimu „Trečiasis melas“. Dvyniai Klausas ir Lukas žongliruoja melu ir tiesa, o Agota Kristof – dvyniais.