Būna, kad išaušta juodžiausia gyvenimo diena, ir tenka sugalvoti, kaip gyventi toliau.

Tad Klementina susidėlioja planą, kaip apsaugoti savo sužeistą širdį: nuolat būti užsiėmusiai, sunkiai dirbti ir nerizikuoti. Ir tai veikė.

Kol vieną dieną savo virtuvėje ji randa nepažįstamą vyrą geromis akimis, kalbantį pietietišku akcentu ir turintį silpnybę citrininiams pyragams. Tokį vyrą, kokį anksčiau, dar prieš susitinkant, ji būtų galėjusi įsimylėti…

Jis tobulas, išskyrus tai, kad yra iš praeities, tiksliau – iš praeities prieš septynerius metus.

Teta jai sakydavo, kad šis butas yra lyg laiko duobė, erdvė, kurioje metai susilieja tarsi akvarelės spalvos. Ir Klementina žino, kad jei eis ten, kur veda širdis, ji – pasmerktaTačiau meilė yra ne laiko, o akimirkos klausimas.

Tačiau meilė yra ne laiko, o akimirkos klausimas.