Galbūt tobulų vyrų nebūna, bet Chavjeras Rašas yra labai arti idealo. Graikų dievą primenantis išvaizdus veterinaras su mažu kačiuku rankose? Tikrai taip. Bet tik tol, kol tyli – prasižiojęs netrunka leptelėti kai ką netinkamo. Visiškai netinkamo. Aišku, Samanta pasistengs įrodyti, kad šiknius klysta… nebent jis pats prisipažintų.

Po neįtikėtino, galbūt geriausio per visą gyvenimą pasimatymo Samanta susivokia, kad bet kokie santykiai yra neįmanomi. Ji prašo Chavjero ją pamiršti. Prisiminti jų kartu praleistą vakarą tik kaip tobulą akimirką, kad ir kaip skaudu būtų.

Tačiau nei laikas, nei atstumas nepadės pamiršti to, kas tarp jų buvo. Už tobulą prisiminimą geriau gali būti tik viena – gyvenimas ir net meilė, kuriuos verta prisiminti.