Fausta, pirmąsyk nusileidusi už Atlanto, susiduria ne tik su naujomis kultūromis ir žmonėmis, bet ir su savimi – savo troškimais, baimėmis, svajonėmis bei ieškojimais. Tada dar įsibaiminusi paauglė nenutuokia, kiek daug ši kelionė jai suteiks. Ir kad ji ten dar sugrįš – tik jau suaugusi moteris, ir būdama ten antrąsyk išmoks daug pamokų, o svarbiausia – ką iš tiesų reiškia mylėti, net kai mylėti sunku.

Kelionės įspūdžiai čia persipina su Faustos vidiniu pasauliu, aprašomos vietos apjungia praeities ir dabarties patirtis bei atskleidžia veikėjų vidinius išgyvenimus.