tai pasakojimas apie jaunos valstybės sostinę, kuri šimtą kartų buvo užlieta vandens ir šimtą kartų atsitiesė. Apie šimtą kartų, kai žmonės stovėjo ten, kur vanduo jiems sakė: čia – ne jūsų žemė. Apie kasdienybę, dėl stichijos kartais tampančią nuotykiu: gatves, virtusias upėmis, žmones, plaukiančius valtimis į darbą ar pas gydytoją – tarsi Venecijoje. Skirtumas tas, kad čia jie susidurdavo su ledo lytimis, dramomis ir kartais – tragedijomis.

Ši knyga – ne vien kronika. Kai potvyniai užliedavo Kauną, vandenyje atsidurdavo ne tik gatvės – atsidurdavo ir Lietuvos viltis, trapumas bei ryžtas gyventi toliau. Tai gyvas pasakojimas, sujungiantis dokumentiką, žurnalistinį tikslumą ir tarpukario spaudos pulsą – žaismingą, ironišką, kartais tragišką, kupiną netikėtų gyvenimo detalių. Čia išgirsite spaudos mašinų bildesį, politikų plepalus, pokylio triukšmą, tamsiojo pasaulio šnabždesį, Nemuno ledo traškesį ir žuvusiųjų šauksmus.

Kodėl žmonės apsigyveno vietoje, kur kiekvieną pavasarį vanduo grasino nušluoti viską? Kaip keitėsi Lietuva, kai stichija pareikalaudavo savo duoklės? Kodėl mes taip greitai pamirštame tai, kas mums skaudžiausia?